Iš viso to, kas pastaruoju metu buvo viešai pasakyta apie Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą ir trečius metus nuo Seimo slepiamas 12 pažymų, aišku, jog parlamentinės demokratijos galia valstybėje dar ilgai bus nelabai galinga.
Generolas Povilas Malakauskas, neseniai žadėjęs, kad jei tik pajus politikų nepasitikėjimą, pats trauksis iš pareigų, dabar sako puikiai vertinąs savo darbą ir niekur nesirengia išeiti. Net ir tuomet, kai labai ilgai svyravęs bei girgždėjęs išsijudino Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas su jo pirmininku Arvydu Anušausku. Šis pagaliau suprato, kad turi reikalą su parlamentarizmą ir demokratiją atvirai niekinančia sistema ir jos vadovu. Galiausiai klausimas iškeltas: ar gali toliau departamentui vadovauti toks direktorius?
Tačiau ilgai puoselėtas ryžtas gimė aiškiai pernešiotas ir visi kratosi jį paremti. Vienintelė naujiena - Seimo pirmininkė Irena Degutienė principingai palaikė A.Anušausko poziciją. Bet kas iš to. Kaip jau minėta, P.Malakauskas atstovauja jėgoms, kurioms visokie ten tautos išrinktieji tėra įkyri kliūtis - uodas, zvimbiantis paausyje.
A.Anušauskas, kaip aiškėja, ketino spręsti reikalus per Valstybės gynimo tarybą, tačiau ir ten gali iškilti kliūčių. Premjeras Andrius Kubilius kaip visada neturi pozicijos ir laukia, ką nutars dauguma. Jis sako neradęs laiko pagalvoti apie tokią smulkmeną - gerai ar blogai dirba VSD vadovas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad kol kas neketina keisti generolo, nes šis dirbąs "taip, kaip ji ir tikėjosi", t. y. nelabai gerai. Kol prezidentė sugalvos reformą - permainų nebus. Tiesa, ji gal ir apsispręstų greičiau, jei minėta Valstybės gynimo taryba paprašytų. Nei gerai, nei blogai prezidentės neįvertintam direktoriui aiškiai ką nors vargu ar pasakys ir Seimas.
Iš valdančiosios daugumos generolą visada parems liberalcentristai. Mat kas gali paneigti, kad VSD stalčiuose yra dar nepanaudotų ir žiniasklaidai pro antras duris neišspjautų dokumentų apie "abonentines" odisėjas. Opozicijos laikysena irgi sunkiai prognozuojama. Net interpeliacijų rekordininkai iš "Tvarkos ir teisingumo" rodo nenorą išmesti P.Malakauską vien todėl, kad, kaip patys deklaruoja, postas neatitektų konservatoriams.
Blogiausia, jog užsikabinę už nuslėptų pažymų fakto politikai ne tik pamiršo visuotinį sekimą, pramiegotas riaušes ir kitus "smulkius" prasižengimus, bet ir ėmė tiesiog keistai kalbėti. I.Degutienė pareiškė, kad jos minėtų pažymų turinys išvis nedomina, A.Anušauskas
dar kartą paporino, esą dalis informacijos ten gali būti pasenusi. Ką gi, nesiginčiju: pats pažymų davimo faktas ir galvos nukirtimas už nedavimą - svarbus. Neatsiradus tokiam precedentui, parlamentinei kontrolei nėra nė aikštelės kur įsikurti.
Tik ar visuomenė nepratinama prie minties, kad pažymų turinys yra visiškai niekinis? Šiuo požiūriu labai įdomiai atrodo jau anksčiau išsakyta prokurorų pozicija, kurią žiniasklaidai neseniai, kaip P.Malakauską pridengiantį argumentą, vėl ištrimitavo buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Peržiūrėjusi pažymas VSD nerado pagrindo baudžiamosioms byloms kelti, bet ėmėsi filosofuoti apie informacijos pateikimo visuomeninę žalą.
Čia dera prisiminti neseniai dar Seimo pirmininku buvusio Arūno Valinsko ir per apkaltą išmesto Rolando Pakso bei kitus atvejus, kai iš pareigų išlėkė susikompromitavę politikai, o prokurorai ir teismai nerado pagrindo ką nors pasodinti į kalėjimą. Įdomu - visuomenė dėl to patyrė žalos ar naudos? Prokurorai to nepakomentuos. Jau seniai žinome, kad mūsų prokuratūros išminčių kriterijai, pagal kuriuos jie matuoja žalą ar naudą visuomenei, neretai yra įstrigę kažkur tarp Baudžiamojo kodekso viršelio ir pokiliminės politikos. Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje atkaklus netyrimas - net teismams liepiant tirti - puiki iliustracija.
Galiausiai, ar visuomenei tikrai nebūtų sveika žinoti kad ir dvyliktosios pažymos informaciją: kas ir už kiek perka kokią žiniasklaidą? Prokurorų nuomone, būtų žalinga, politikų nuomone - nesvarbu. VSD skandale pagarsėjusiems ir taip pat elgtis norintiems veikėjams - palankus signalas: politinės valdžios kaita nepablogina terpės tvarkyti savo reikalus panašiu būdu.
Tuo metu, kai Lietuvoje atvirai kuriami visokie Kremliaus strateginiai centrai, valstybė (jau kurį laiką) gyvena ne tik be Saugumo departamento, bet ir be savo vertę bei paskirtį suvokiančio parlamento. Tokiomis aplinkybėmis apie naudą ir žalą toliau spręs kiti centrai, besipešantys dėl pozicijos prie GAZPROM vamzdžio ir ne visada veikiantys taip viešai kaip Algirdas Paleckis.
