„Taip, mes esame iš tų, kuriuos tėtis paliko. Gimė mūsų vaikutis sveikas. Po pirmo skiepo jam išsivystė visiškas kraujo nekrešumas ir hemoroginė naujagimių ligų. Po šio šoko sekė insultas ir po to įgijome diagnozes visam gyvenimui. Septynerių metų gyvenimo progai gavome kitą diagnozę – epilepsiją ir, aišku, prie to seka dar kita puokštė diagnozių – protinis atsilikimas, mišrus raidos sutrikimas, stuburo iškrypimai ir kontraktūros“, – pasakoja mama.
Pasiūlė užmigdyti
Vienu metu, kai Kasparėlis buvo dar kūdikis, prisimena Beata, jam staigiai pablogėjo.
„Iš namų į klinikas jį atvežėme, galima sakyti, jau nebe šitame pasaulyje. Klinikose Kasparėliui įvyko insultas. Po insulto mus pakvietė daktarai pasikalbėti apie tai, kas įvyko ir ko mes tikimės. Mums buvo pasakyta, kad vaikelis bus daržovė, jis nevaikščios, nekalbės ir bus sudėtinga jį auginti. Mūsų vaiko tėvo pirma reakcija buvo tokia: „klausyk, tai gal mes jį užmigdom?“ Po to jis pusmetį pas mus lyg ir buvo, bet kai Kasparėliui sukako pusė metų, jis neva išvažiavo į Airiją uždirbti vaiko gydymui. Taip ir liko ten gyventi“, – prisimena neįgalaus berniuko mama.
Beata sako jautusi, kad vyras nebegrįš – gyvenant kartu, kalba Beata, viskas matosi ir jaučiasi.
„Tai buvo jo pirmas vaikas, jis svajojo apie sveiką vaiką – visi mes apie jį svajojom. Tiesiog Kasparo tėtis negalėjo prileisti tos minties, jam buvo per sunku. Jo planuose nesveiko vaiko nebuvo. Tad jis pasirinko lengvesnį kelią. Jis davė sau pasirinkti. Mes, mamos, neturime teisės pasirinkti, o tėveliai turi teisę pasirinkti, tai jis ir pasirinko taip.
Netgi dabar buvo laikotarpis, kai jis kartais kokiai dienai pasirodo – kaip iš dangaus iškrenta. Matot, jis tiesiog negalėtų gyventi su vaiko negalia: kai jam reikia palaikyti vaiką, kad jis nesusižeistų, jis išeina iš kambario. Jam jo nereikia, jis juo nesirūpina, nebeišlaiko to vaiko. Tačiau čia ne mano vienos tokia patirtis. Aš tai džiaugiuosi, kad turiu mamą, turiu draugus, kurie man padeda, ir vaikui to trūkumo tėvo kaip ir nėra“, – sako pašnekovė.
Pusantrų metų verkė
Po to, kai jos vyras išvyko, Beata neslepia, kad buvo sunku: pusantrų metų ji verkė, gailėjosi savęs. Tačiau po to atsitiesė. „ Praverkus tiek laiko, vieną rytą atsikėliau ir galvoju: ko čia žliumbi, juk niekas nepasikeis. Turi stotis ir eiti, nes niekam nebeįdomu, kad tau skauda. Man reikėjo išmokti gyventi ir džiaugtis, reikėjo daug dirbti su savimi. Nemėgdavau kalbėti ir prašyti pagalbos, bet iš tikrųjų pagalbos reikia prašyti. Ne visi mes esame stiprūs: gali neatlaikyti nervai, ir mamoms stogas gali pavažiuoti.
Galiausiai man pavyko su tuo susitvarkyti. Tai, kad vaiko tėvas mus paliko, padarė mane stipresnę. Aš nelaukiu, kad kažkas padėtų: privalau eiti toliau, nepaisant to, kas man pavyks ir kas ne“, – kalba Beata.
Privalo dirbti
Moteris sako, kad, nors jos vaiko negalia sunki, tačiau ji negalinti jo slaugyti visą laiką, nes kažkam reikia uždirbti pinigus. Moteris turi derinti vaiko slaugą ir darbą – kitaip ji neturėtų pajamų pragyvenimui.
„Aš privalau dirbti, nes mano vaiko negalia yra sunki, bet ji nėra su slaugos poreikiu, ji yra su priežiūra. Aš privalau dirbti, nes, jeigu nedirbsiu, man neis darbo stažas ir manęs niekas nebeišlaikys. Negaliu kreiptis į „Sodrą“ dėl stažo, kad slaugau vaiką – tokia yra sistema, nors Kasparo palikti vieno mes nebegalime. Kol turime močiutę, džiaugiamės, kad aš galiu dirbti, o berniuką tuomet prižiūri močiutė“, – sako Beata.
Moteris teigia, kad ji džiaugiasi gyvenanti Birštone, kur jis gali dirbti Kultūros centre ir lanksčiai derinti darbą ir sūnaus priežiūrą.
„Aš džiaugiuosi, kad Birštonas mums suteikia socialines paslaugas, nes kituose miestuose – pavyzdžiui, Utenoje – to nėra. Nors anksčiau mūsų nenorėjo palikti bendro lavinimo mokykloje, tačiau teisiškai jie negalėjo to padaryti, ir aš labai džiaugiuosi, kad tada pastovėjau, ir dabar mano vaikas šiandien eina į bendro lavinimo mokyklą, jis turi mokytojo padėjėją, kuris su juo būna visada. Jis turi savo asmeninį mokytoją, kuris jį moko pagal įdomią programą, kad Kasparas būtų socializuotas. Pavyzdžiui, lietuvių jam yra sujungta su gamta ir su muzika, kad jis tuos dalykus mokėtų. Kaip ir Dienos centre, juos moko, kaip išsikepti picą – tokių dalykų, kuriems aš, būdama mama ir uždirbdama pinigus, nebeturiu laiko“, – pozityviai mintis dėstė neįgalaus berniuko mama.
Vyras nepasiruošęs
Psichologas ir psichoterapeutas Olegas Lapinas tv3.lt sakė, kad tie vyrai, kurie palieka savo šeimas, kai jose atsiranda neįgalūs vaikai, paprasčiausiai yra nepasirengę santuokai.
„Taip daro vyrai, kurie santuokai nesubrendę. Jie žiūri į santuoką kaip į malonumo, džiaugsmo šaltinį, bet ne kaip į kažkokį ryšį ir atsakomybę, kurią prisiima kartu su žmona. Tai rodo, kad žmogus nepasiruošęs, kad jo požiūris daugiau imantis, o ne duodantis, nes pasiruošimo duoti nėra“, – teigia O. Lapinas.
Psichologas kalba, kad neįgalus vaikas pasiima labai daug mamos dėmesio, ir vyras, vertindamas santuoką kaip į vietą, kur gaus žmonos dėmesio, to neatlaiko.
„Tai tiesiog reiškia, kad vyras nepasiruošęs santuokai. Gali atsitikti ir taip, kad į šeimą atėjus ir sveikam vaikui, kai kurios mamos visiškai atsiduoda jam. Vyrai, kurie susikoncentravę į ėmimą, to neatlaiko. Esant vaikui neįgaliam, prisiimti atsakomybę gali tik brandžios asmenybės“, – kalba psichologas.
„Išsipildymo akcijos“ fotografas Rytis Šeškaitis tv3.lt yra sakęs, kad faktiškai visos šeimos, turinčios neįgalų vaiką, kurias jis fotografavo, neturėjo tėčių. „Galbūt vyrams per sunku“, – tada sakė R. Šeškaitis.
