„Viskas buvo džiugu, šaunu, Adomas pirmagimis, buvau laimingiausias tėvelis, pakeičiau darbą į pelningesnį, buvau arčiau namų. Tada Adomui suėjo dveji metai, ir prasidėjo kantrybės išbandymas. Adomas pasidarė labai jautrus. Vietoj to, kad domėtųsi, klausinėtų, Adomas pasidarė monotoniškas. Jis nuolat rėkdavo: kažko nori – rėkia, kas nors nepatiko – rėkia, važiuoji mašinoje – rėkia. Tai buvo pats sunkiausias laikotarpis“,– prisimena Arvydas.
Jeigu namuose pasirodydavo nepažįstamas žmogus – Adomas puldavo į ašaras, isterija jam kildavo ir nuo vėjo, musės, nuo pravažiuojančių automobilių, pasakoja Arvydas.
„Kiekvienas ypatingas vaikas turi savo fobijas ir išskirtinumus. Viena iš Adomo fobijų buvo musės. Pamačius musę jam dviem-trims valandoms kildavo isterija, ir mes nieko negalėdavome padaryti. Dvejus metus – iki kol jam sukako ketveri – turėjome didžiausio košmaro laikotarpį. Riksmai, kritimai, nenorėjimai. Pavyzdžiui, prekybos centruose jis eidavo ir nueidavo, dingdavo. Mašinos važiuoja, o jis eina ir nežiūri. Tai buvo kosminis laikotarpis, kada vaikas buvo neadekvatus. Jo niekada negalėjai paleisti iš rankų“, – pasakojo vyras.
Gavo su šlapiu skuduru
Adomui pradėjus lankyti darželį, jam su žmona rekomendavo sūnų nuvežti į Vaiko raidos centrą pasitikrinti, nes berniuko elgesys ėmė kelti įtarimų. Adomui buvo treji metai, o jo suvokimas pagal vertinimo skalę buvo kaip dvejų.
„Ten kaip su šlapiu skuduru padaužo per galvą. Pasako diagnozę, ir paleidžia. Aišku, mano pirma reakcija buvo: jūs nusišnekate, jam viskas gerai. Bet gerai tikrai nebuvo – trejų metų jis buvo dar „pampersinis“ ir gėrė iš buteliuko“, – sakė A. Dimša.
Kelis mėnesius vyras kategoriškai neigė sūnaus diagnozę. Jiems su žmona tai buvo itin sunkus laikotarpis: reikėjo ir psichiatrų pagalbos, santykiai su žmona, kuri tuo metu buvo nėščia, irgi buvo įtempti.
Galop iš pradžių Adomo močiutei, po to jam, o galiausiai ir Arvydo žmonai teko pripažinti sūnaus diagnozę ir imtis veiksmų. Berniuką ėmė vežioti į įvairius būrelius, skatinančius raidą: Adomas iki šiol lanko muzikos terapiją, mintinį skaičiavimą, mokosi groti sintezatoriumi bei eina pas logopedą.
Sūnus pakeitė gyvenimą
Vaiko ugdymo procesas, sako vyras, yra labai svarbus ankstyvame laikotarpyje: kaip jį išugdysi iki septynerių metų, tas ir bus vaiko pagrindas. Tad Arvydas nedvejodamas nutarė keisti dėl sūnaus ir jo ugdymo gyvenimą.
„Adomas pakeitė mano gyvenimą. Iki tol dirbau vienoje televizijoje žiniose vaizdo režisieriumi – tai buvo tikrai geras darbas. Kadangi Adomą reikėjo kiekvieną dieną kažkur vežti – pirmą dienos pusę į darželį, antrą – į specialius būrelius – man teko keisti darbą, kur turėčiau laisvą grafiką. Finansiškai tai yra visiškas krachas, bet viską darau dėl Adomo“, – pasakoja tėtis.
Arvydas suskaičiavo, kad būreliai, kuriuos lanko Adomas, jam kainuoja po kelis šimtus eurų per mėnesį. Arvydas pažymi, kad apskritai čia, Vilniuje, nėra, kur vesti ypatingus vaikus – valstybinis tėra vienintelis logopedinis darželis „Čiauškutis“, tačiau norinčiųjų ten patekti yra kur kas daugiau nei vietų. Privačios ugdymo įstaigos vaikams su specialiais poreikiais, pažymi Arvydas, yra labai brangios, kainos prasideda nuo 300 eurų.
„Kai gauni šią diagnozę, gali prašyti invalidumo, bet tai yra štampas vaikui. Mes to neviešiname, bet esame pasiėmę lengvą invalidumą, už kurį gauname 100 eurų“,– dalinosi Arvydas.
Suėjus ketveriems Adomas pražydo
Tėvams ėmusis visų įmanomų ugdymo priemonių, pradėjus vesti į socialinės raidos ir reabilitacijos centrą „Avevitus“, ketverių metų Adomėlis ėmė ir prašnekėjo.
„Mes buvome be galo laimingi, labai džiaugėmės. Adomas augo, tobulėjo, jo žodynėlis plėtėsi. Jeigu anksčiau jis bėgiodavau po prekybos centrą isterijoje, dabar jis man padeda. Kiekvienas mokytojas, dėstytojas, ergoterapeutas, dirbdamas su Adomu, matydavo pažangą: vaikas auga ir protingėja“, – pasakojo Arvydas.
Dabar vyras aktyviai dalyvauja socialinių tinklų grupėse, skirtose vaikams su autizmo sutrikimu, kartu su kitais tėveliais mini pasaulinę autizmo dieną bei bando informuoti žmones apie šį sutrikimą.
„Kam atsimerkia akys, kas stengiasi dėl vaiko, ir buriasi į šitas socialinių tinklų grupes. Ten yra marios informacijos, ten tėvai randa ir informacijos apie medikamentus bei specialistus, ir paguodą, pasikalbėjus su kitais tėvais“, – kalba Arvydas.
Auginant ypatingą vaiką, pasakoja vyras, jis tampa tavo mokytoju: su juo kartu augama, semiamasi žinių, reikia išmokti suderinti darbą ir vaiko vežiojimą po įvairius specialiuosius būrelius. Adomo ypatingumas Arvydui padėjo išugdyti ir kantrybę – be jos tokio vaiko tiesiog auginti negali.
„Kai matai vaiko isteriją, ožius, atrodo, paimsi, papurtysi ir viskas, bet ne, jokiais būdais to daryti negali. Ypatingiems vaikams negalima rodyti jokio smurto, kad po to jie šio elgesio nepakartotų. Jei namuose rėksi, ir jis rėks, tad viskas turi būti grįsta tik gerais pavyzdžiais“, – pasakoja Arvydas.
Dabar didžiausias iššūkis visai šeimai, pažymi vyras, yra mokykla, į kurią Adomas pradės eiti po kelerių metų.
„Mokykla – tai ta institucija, kai yra grupė kitų vaikų, ir prasideda patyčios. Tas dalykas yra labai svarbus – parinkti mokyklą ir rasti geras klases, tad jau dabar ieškome mokyklos. Mes vesime Adomą į paprastą, valstybinę mokyklą – viską darysim, ką daro ir paprasti vaikai“, – pasakoja Arvydas.
Muzikinis talentas
Adomas pasižymi išskirtiniais muzikiniais gabumais – vos penkerių jis skambina Šopeno ar Mocarto kūrinius, lengvai gali pagroti išgirstą melodiją, be to, berniukas ir gražiai dainuoja. Arvydas didžiuojasi šiuo sūnaus talentu.
„Dabar pažiūrėjau, kai Adomas groja iš natų, ir susižavėjau. Matau, kad tai, ką jis rodo dabar, atperka tuos sunkumus, kurie buvo anksčiau. Jis dega noru groti, yra neatskiriamas nuo pianino – jis groja labai sudėtingus dalykus. Adomas yra savarankiškas, jis tobulėja, pasirūpina savimi, ir aš juo didžiuojuosi. Adomas tampa mano žvaigždė“, – sako Arvydas.
Adomas, kalba tėtis, yra šviesiausias ir geriausias pavyzdys, kaip su specialistų pagalba galima sumažinti vaiko raidos sutrikimą iki minimumo.
„Jo autizmas kai kam atrodo nežymus, mums, aišku, atrodo didelis, bet tai, kad jis auga ir smarkiai tobulėja, jau pritampa prie savo bendraamžių, yra daug. Kai kas sako, kad iš autizmo neišaugama, Vaiko raidos centre mums taip ir pasakė, bet aš tikiu, kad Adomas užaugs ir galės savimi pasirūpinti. Dėl to ir stengiuosi, kad gyvenime jis augtų ir taptų pilnaverčiu“, – pasakoja Arvydas.
Tėtis taip pat džiaugiasi, kad kitas jų vaikas – pusantrų metų dukrytė Auksė, kurią jau matė specialistai, yra sveika, auga gražiai ir netgi, juokiasi Arvydas, kartais bežaidžiant „apkula“ Adomą.
Autizmas – tai sutrikimas, kuriam būdingas kalbos, socialinės raidos deficitas. Autizmą turintiems žmonėms reikia pastovumo, pasikartojimo, nuspėjamumo. Autizmas gali būti vos pastebimas arba labai ryškus ir, nors yra teigiančių, kad autizmas išlieka visa gyvenimą, tačiau taip pat yra ir sėkmingų istorijų, kuomet autizmo sutrikimo žmonėms nebelieka.
