Apie tarnystę šiandien kalbėti nei įprasta, nei patogu. Kažkaip netgi nekorektiška. Žinia, nedemokratinė tai yra sąvoka, ir ne moderni. Žodis „tarnystė“ asocijuojasi su tarnais ir ponais, praeitimi, klasėmis, apribotomis teisėmis. Tarnas nuauna ponui batus ir paduoda šlepetes. Vargšas tarnas – toks sunkus darbas. Ne fiziškai, nuo tokio darbo esą nukenčia tarno orumas. Galvoju, kaip amžių amžiais tie ponų tarnai kelis kartus per dieną šlepetes paduodami be orumo gyveno? O Tėvynės tarnai kariškiai? O mokslo tarnai? Dievo tarnai? Be asmeninio gyvenimo, be savo nuomonės, tik paklusdami. Tiek žmonių be jokio orumo...
O gal šios tarnystės kažkuo esmingai skiriasi? Jei tarnauji šiaip žmogui, tai žema, o jei tarnauji mokslui, jau dora? Kaip gerai, kad šiandien gyvename civilizuotose ir moderniose, socialiai sureguliuotose visuomenėse, kur kiekvienas pats batus nusiauna. Bet ar tikrai taip? Ar niekam netarnaudamas žmogus yra oresnis ir laimingesnis?
Ta proga tenka susimąstyti, ką derėtų oriam žmogui šioje Žemėje veikti. Tikriausiai oriai sėdėti koją ant kojos užmetus ir ką nors neįpareigojamai kurti (nes kai tik pradedi dirbti ką nors sunkesnio, iš karto prarandi orumą). O gal oriai atkišti koją, kad kažkas kitas batus nuautų?
Vaikams įprasta manyti, kad jų darbas yra naudotis viskuo, ką jų tėvai, seneliai, darželis ar mokykla sukūrė. Ir yra teisūs – todėl ant savanaudiškų ir egocentriškų vaikų išmintingi tėvai nepyksta. Paauglystė – tai metas, kai imi suprasti, kad negali tik naudotis, turi ir duoti. O dar taip nesinori! Todėl gali tapti labai aršus, piktas ir nesukalbamas. Šiuo gyvenimo periodu kai kam orumas sužlunga vien pažiūrėjus į vyresniuosius be paniekos, ką ir kalbėti apie kokias nors paslaugas. Kai pagaliau suvoki, kad žmogaus priedermė pirma duoti, o paskui gauti, tampi suaugusiu. Atsakingu.
Bet ne visi tampa. Kiti išmoksta taisykles, tačiau toliau sėkmingai mano, kad jie nusipelnę gauti, o visi kiti kažin kodėl (niekaip nesuprantu, kodėl jiems toks klausimas nekyla) privalo visokias gėrybes bei patogumus teikti. Ypač valstybė: teises, privilegijas, garantijas... Jeigu kažko negauni – skundas, protestas, streikas ar Europos žmogaus teisių teismas. Kaip rodo plačiai nuskambėję pavyzdžiai, netgi labai gali laimėti. Keista, bet klausimas, kodėl turėtum gauti ir kas tie, kurie privalo teikti, praktiškai nediskutuojamas.
Taigi išsiaiškinome, kad manyti, jog tu niekam nieko neturėtum duoti, o tik gauti, yra nelogiška. Tačiau labai populiaru. Žmonių pasaulis pilnas pačių nelogiškiausių dalykų, todėl vargsta tie, kurie išimtinai intelektu pasikliauja – jų protas gauna smūgį po smūgio, ir to niekaip negali paaiškinti.
Socialiniuose moksluose, ypač ES mokslo bei politikos retorikoje, didžiausia verte laikoma individo raiška visuomenėje. Tai tarsi tokia moderni laimės formulė – būti socialinėje įtrauktyje (inclusion taisyklingai verčiama „sanglauda“). Nesvarbu, kokia visuomenė, svarbu, kad „įtrauktas“. Juo labiau individas integruotas į visuomenę, juo visiems geriau – ir valstybei dėl savo pavyzdingo piliečio, ir pačiam individui. Nes juk visuomenės pakraščiuose plyti socialinės atskirties pelkės, į kurias, jei tik žingsnis į šoną, tai tuoj ir įpulsi. O ten jau galas. Nupulti į pelkes gali greitai. Tik nepasielk kaip kiti, jau ir keliauji į tą pusę. Baigei vidurinę – stok į universitetą. Nesvarbu kur, svarbu kad būtum sanglaudoje. Ir paskui turi viską daryti kaip visi, nes kitaip gali pradėti kelti grėsmę sau pačiam, o su savimi ir visuomenei.
Tačiau ta pati socialiai integruota Europa masiškai kenčia nuo depresijų ir kitų psichikos ligų. Serga toli gražu ne tik socialiniuose paribiuose esantys, bet ir patys „normaliausi“ europiečiai. Nors oficiali politika dar labiau kreipiama link socialinės „įtraukties“, akivaizdu, kad šis modelis neveikia. Sociumas negali suteikti žmogui pilnatvės ir padaryti jo laimingo. Netgi priešingai, žmogų taip aktyviai įtraukdamas jis nepalieka jam galimybės reikštis kituose lygmenyse. Todėl visai nestebina, kad žmonės jaučiasi nelaimingi ir nesupranta kodėl. Jiems ankšta ir visko maža, bet retas pagalvoja, kad išeitis yra visai kitur. Gal troškulys yra atiduoti, o ne paimti? Ir atiduoti savo noru, būdu ir pasirinkimu? Gerai, kad šis noras daugelio vis dėlto yra suvokiamas – pastaraisiais metais ir Lietuvoje jaučiamas įvairiausių savanoriškų veiklų pagyvėjimas. Žmonės tvarko aplinką, lanko sergančius, ieško tėvų našlaičiams vaikams ir gyvūnams, gelbsti kultūrą, pastatus ir gamtą. Daro tai tyliai, dažnai sunkiai, bet patys džiaugiasi ir kitus džiugina. Tačiau vis vien tokia veikla lieka išimtis, o ne norma. Tarnystė – tai tarsi hobis laisvu po darbo laiku.
O kodėl toks negalėtų būti darbas? Sakysit, tiek nemoka? Bet gal ir nemoka todėl, kad taip nedirbam? Juk grąžos dėsnis toks: pirma įdedi, po to gauni. Nesvarbu, kokia tai veikla. Pirma paruoši žemę, pasodini grūdą, ir tik po kurio laiko užauga derlius. Pirma sunkiai skiemenuoji raides, tik po to jomis pasinaudodamas perskaitai gražiausias pasakas. Pirma dirbi plytų nešiotoju, tik po to meistru tapęs gali darbdavį rinktis. Lygiai taip pat pirma investuoji pinigus į verslą ir tik po kurio laiko gauni dividendus. Tik valdžia turi madą mokesčius dar nuo nesukurto produkto paimti ir savo nuožiūra išleisti. Nenuostabu, kad Europos šalių turtingųjų klubas steigia savitarpio pašalpos fondą – jie puikiai žino, kiek jau padarytų išlaidų nepadengta sukurtais produktais. Valstybes, kaip ir individus, apima depresija. Vadiname ją ekonomine, nors veikiau ji yra politinė ir moralinė.
Bet kuo čia dėta tarnystė? Kai valstybės yra praskolinusios savo piliečių darbą (kelias kartas į priekį), kai patys žmonės prasiskolinę visomis prasmėmis, kai visi svaigsta nuo politikų pažadų ir savo norų gyventi prabangiai, kai daugelis to nori iki drebulio ir skaičiuoja kiekvieną svetimą kąsnį, gal tai ir logiška pabaiga. Liksi skurdžium ir reikės eiti kitiems tarnauti – tačiau tai juk žlugimas, fiasko. Niekaip netoleruotina orumą žlugdanti būsena.
Pažvelkime į šią būseną iš kitos pusės. Grožinėje literatūroje galime aptikti ne vieną tarno prototipą, kupiną orumo ir pilnatvės. Gal manome, kad tai išimtis ar koks nereikšmingas šių laikų kultūrinis nukrypimas, o gal saviapgaulė? Jei saviapgaulė, tai nieko bloga. Jei žmogus save sugeba apgauti, kad jis yra orus, tai ko daugiau reikia? Jei jis jaučiasi orus, tai toks jis ir yra. Ar sutiksite su griežtaisiais feministais, kurie mano, kad jeigu moteris nesijaučia diskriminuojama, tai ji labiausiai apgailėtina, nes nesupranta, kokioje baisioje būklėje gyvena?
Tarnystė kasdienybėje yra geriausia, ką žmogus savo veikla gali pasiekti. Visai nesvarbu, kam tarnauji. Nebūtina tarnauti karaliui, kad būtum orus. Gali tarnauti pacientui, jei esi gydytojas (ką tikrieji gydytojai ir daro), gali tarnauti mokiniams, jei esi mokytojas, mokslui – jei esi tyrėjas, klientui, jei esi verslininkas. Kitaip geruoju ir neišeina. Jei mokytojas netarnauja mokiniui, tai mokinys nieko neišmoksta, tik gauna diplomą (arba ir jo negauna). Jei gydytojas netarnauja pacientui – pacientas nepagyja, tik sunaudojami paciento pinigai. Jei verslininkas netarnauja klientui – jo verslas anksčiau ar vėliau žlunga. Užmokestis ar pelnas eina savo ruožtu – jei darbo užmokestis dėl valstybės reguliavimų negali nusistovėti laisvai pagal paslaugų kokybę, tai žmogus nebegali deramai tarnauti, nes yra pervargęs ir nuliūdęs. Jis turi rūpintis užmokesčiu, užuot rūpinęsis mokiniu, pacientu ar klientu.
Kyla klausimas, kam tarnauti turi politikai ir valstybės tarnautojai. Atsakymas turėtų būti visiškai aiškus, nes politikai prisiekia tarnauti tautai, valstybės tarnautojai – pats žodis tai sako – valstybei. Tačiau retai taip vyksta. Dauguma politikų ir valstybės tarnautojų ateina ne tarnauti, o valdyti. Gal garsiai skambant himnui iš karto po rinkimų priesaika ne vienam išeina nuoširdi, tačiau vėliau siekiama daryti įtaką, gauti materialios naudos ar tiesiog būti svarbiam. Valstybės tarnautojai paprastai dangstosi įstatymu. Jie tarnauja valstybei-įstatymui, o ne valstybei-žmogui. Pirmasis reiškinys paprastuoju būdu vadinamas biurokratija: pažiūri į popierius – viskas teisingai, pažiūri be popierių – nesąmonė.
Kuo žmonės Lietuvoje labiausiai nusivylę? Politikais. Tačiau su politikais jie susiduria labai retai. Su kuo jie susiduria dažnai – tai valstybės institucijos. Valstybės insitucijos dirba sau, nors ir prisidengia kokiais nors abstrakčiais žmonių interesais, pavyzdžiui, vartotojų. Kas yra vartotojų interesas? Kiekvienas esame vartotojas ir mūsų interesai gali būti labai skirtingi. Tačiau vieni paklius į „ginamą“ vartotojo interesą, kiti nepaklius. Labai nesunku atskirti, ar valstybės tarnautojas dirba žmogui – jei jis, gindamas abstraktų žmonių interesą, baudžia konkretų žmogų, nors galėtų jam padėti, akivaizdu, kad jis ne tarnauja, o valdo. Arba elgiasi taip, kad kartais ko nors neatsitiktų. Tarnystei baimė kliudo lygiai taip pat kaip ir puikybė.
Dar paprasčiau atskirti, ar politikas dirba sau, ar tautai. Pirmasis visada norės kontroliuoti ir valdyti. Puikiausias pavyzdys – institucijų pavaldumo skirstymas. Pusė, jeigu ne daugiau, politikų sprendžiamų klausimų yra pasidalyti, kokios personalijos vadovauja kokioms institucijoms, ir kokios institucijos kam bus pavaldžios. Institucijos politikoje – tarsi ginkluotė mūšio lauke. Skamba gana racionaliai – noriu, kad ta institucija būtų man pavaldi, nes ja pasinaudodamas teisingai valdysiu (?!). Ir net nekyla klausimas, kad nebūtina ir net kenksminga valdyti. Kad reikia tik netrukdyti, išimtinais atvejais padėti. Valdininkų virtimo valstybės tarnautojais srityje atsiliekame labai smarkiai – ir nuo žmonių poreikių, ir nuo jų supratimo, ir nuo kitų valstybių. Kopijuojamos išorinės formos nieko neduoda, nes mąstymas tebėra senas. Noras valdyti yra toks gajus, kad kartais net baugu pasidaro – jeigu šiandien ateitų diktatoriškas režimas, kiek uolių savo valios vykdytojų čia rastų!
Tokiame kontekste sunku „parduoti“ tarnystę kaip patrauklią gyvenimo poziciją. Jeigu žmogui nesvarbu, kad valdytojo ir kontroliuotojo santykis kenkia pačiam darbui, gal jam gali būti įdomu, ką pačiam tarnui duoda tarnystė. O ji duoda laisvę. Tarnystė duoda laisvę suklysti ir bandyti vėl, laisvę būti išmestam ir pradėti vėl, laisvę nuo baimės neįtikti ir nepatikti. Ir laisvę džiaugtis savo darbo vaisiais be jokių savigraužų dėl įdėtų jėgų ar negautų pajamų.
