Rusijos aktyvumas naftos ir dujų rinkose tęsiasi. Šalies prezidentas V. Putinas pirmadienį per kelias valandas išsprendė problemą dėl daugiau nei dešimties metų senumo idėjos (tuomet ją iškėlė Bulgarija) – nutiesti naftotiekį per Bulgariją ir Graikiją (iš bulgarų uosto Burgaso Juodojoje jūroje į graikų Aleksandropolio uostą Viduržemio jūroje (iki Bulgarijos uosto nafta būtų gabenama tankeriais iš Novorosijsko). Jis bus tarsi atsakas į neseniai atidarytą analogišką naftotiekį Baku–Tbilisis–Džeichanas, taip pat tiekiantį naftą į Viduržemio jūros uostus, tačiau aplenkiantį Rusijos teritoriją.
Taigi Kaspijos jūros bei Kazachstano nafta svarbėja dar ir dėl to, kad ja turės būti užpildomi (kad atsipirktų) abu konkuruojantys naftotiekiai. Būtent dėl tos rizikos iš naftotiekio statybos projekto pasitraukė vienintelė užsienio bendrovė „Chevron“ ir joje dabar liko tik Rusijos naftos bendrovės „TNK-BP“, „Rosneft“ bei „Gazpromneft“.
Susitarimas dėl Rusijos naftotiekio Balkanuose pratęsia ankstesnius jau pasiektus susitarimus su jai reikalingais partneriais dėl Rusijos naftos ir dujų tiekimo. Pirmiausia čia minėtinas Šiaurės Europos dujotiekis iš Rusijos į Vokietiją Baltijos jūros dugnu.
Dideli Rusijos naftos ir dujų ištekliai ir didelę žemyno dalį užimanti jų gabenimo vamzdynais infrastruktūra sudaro geras galimybes įgyti dominuojančią padėtį energetikos išteklių rinkose. Gausūs ištekliai leidžia efektyviai eksploatuoti vamzdynus, o jų nuosavybė pastato į priklausomą padėtį tuos, kas taip pat turi naftos ar dujų, bet priversti, jas parduodami, naudotis rusų vamzdynais.
Čia tinkamas pavyzdys yra Turkmėnija, kurios vienintelis ir didelis turtas yra gamtinės dujos. Antradienį „Gazpromo“ valdybos pirmininkas A. Mileris ir Turkmėnijos prezidentas S. Nijazovas patvirtino vykdysią ilgalaikę sutartį dėl turkmėniškų dujų tiekimo į Rusiją iki 2028 m. ir susitarė dėl kainų 2006–2009 metams – 100 dolerių už tūkstantį kub. metrų dujų, kainai nesikeičiant iki 2009 m. pabaigos. Kas nori, gali tą šimtą dolerių lyginti su 250 dol., jau šiandien „Gazpromo“ gaunamų iš Vokietijos (pelningas 1000 kub. m dujų persiuntimas dujotiekiu net didžiuliais atstumais kainuoja mažiau nei dešimt dol.). Bet dar įdomiau bus palyginti „Gazpromo“ parduodamų dujų kainą 2008–2009 m. su tuo šimtu dolerių...
Sutartis dėl išimtinės teisės pirkti (supirkti) dujas Rusija taip pat turi su Uzbekija ir Kazachstanu.
Visoms toms investicijoms reikalingos milžiniškos lėšos. Todėl Rusijos Dūma neseniai priėmė įstatymą, leidžiantį parduoti 49 proc. „Gazpromo“ akcijų – sprendimai balsų dauguma lieka Rusijos valstybės rankose, o keli milijardai dolerių bus kaipmat pateikti, kai tik prasidės akcijų pardavimas.
Neatsitiktinai pirkėjų gretose svarstoma alternatyva ir „Gazpromui“. Tai būtų dujotiekis, jungiantis Kazachstano, Uzbekijos ir Turkmėnijos dujų išteklius su Rytų Europa ir einantis per Turkiją, Bulgariją bei Rumuniją Vengrijos ir Vokietijos link. Iš jo gan neilga atšaka jau galėtų tiekti dujas į Lenkiją, panorėjusi galėtų čia prisijungti ir Lietuva. Šio dujotiekio likimas, kaip rašo lenkų spauda, – JAV energetikos korporacijų rankose.
Europos Sąjungoje galvojama kiek kitaip. Nors energijos šaltinių tiekimo diversifikacijos būtinumas pripažįstamas (tas pats Nabuco dujotiekis iš Azerbaidžano per Turkiją ir Bulgariją į Vakarų Europą), ES pirmenybę teikia siekiui sudaryti su Rusija ilgalaikius strateginius susitarimus dėl stabilaus energijos išteklių tiekimo sąlygų ir garantijų.
Motyvai čia skirtingi. D. Britanijos nenoras sudaryti ilgalaikius abipusiškai įpareigojančius kontraktus aiškintinas, matyt, noru turėti laisvas rankas tai su visu pasauliu prekiaujančiai ir visai „nekontinentiškai“ susivokiančiai valstybei. Tuo tarpu Vokietija mato (ir jau įgyvendina) galimybes užsitikrinti energiją iš Rusijos dvišaliu susiderėjimu, išvengiant kur kas sudėtingesnių ir kol kas tik politikų retorikoje narpliojamų galimybių turėti visos ES ir Rusijos energetinio saugumo sutartį.
2006 m. kovo mėn. ES Bendrųjų reikalų taryboje Vokietijos užsienio reikalų ministras Steinmeieris bendros ES energetinio saugumo strategijos įgyvendinimą pavadino „labai kontroversišku klausimu“, o jo D. Britanijos partneris kaip argumentą pasitelkė nenorą didinti Europos Komisijos galias (kas neišvengiamai būtų, jei ES turėtų bendrą energetikos politiką).
Įdomu tai, kad Rusijos valdžia tiesiog entuziastingai tęsia „nacionalinių čempionų“ (jei pasinaudosime prancūzų terminu), t. y. nacionalinių monopolijų arba oligopolijų formavimą šalyje. Visai neseniai ji sutiko su aliuminio gamybos monopolijos susikūrimu šalyje – leisdama bendrovei „Rusal“ įsigyti bendrovę„Sual“ ir perimti 100 proc. Rusijos aliuminio rinkos. Jei sandoris bus užbaigtas, „Rusal“ taps tikru „Gazpromu“ aliuminio rinkoje, didžiausia šakos bendrove pasaulyje. Nereikia nė aiškinti, kad jos veikla bus kruopščiai Kremliaus prižiūrima.
O Putinas tęsia kelionę pasukdamas – pirmasis iš poreforminės Rusijos vadovų – į Afriką. Pietų Afrikos Respublikoje jis, be tos šalies vadovų, susitiks ir su bendrovės „De Beers“ valdybos pirmininku Nikolasu Oppenheimeriu. „De Beers“ – tai deimantai (per 40 proc. pasaulio deimantų gavybos). Taigi Rusijai, kaip kitai deimantų gavybos oligopolininkei, pati Fortūna siūlo tartis dėl deimantų pasiūlos ir kainų reguliavimo su vos ne vieninteliu partneriu. Deimantų pasiūlos monopolizavimas pasaulio ekonomikos nepakoreguos, bet greta naftos, dujų ir aliuminio pasiūlos administravimo labai tinka.
Toks darosi – ir juo labiau darysis – šiandienos pasaulis. „Gazpromo“ vadovas tariasi su valstybės prezidentu, „Gazpromo“ valstybės prezidentas susitinka su deimantų korporacijos savininku. Rusija formuoja šiuolaikinį valstybinį kapitalizmą – ekonomikos ir politikos mišinį – ir kitos šalys, nors kol kas mosikuoja laisvos rinkos vėliavėlėmis, netrukus bus priverstos galvoti konkrečiau.
Praeis dar kiek laiko, ir Lietuva taip pat pasuks savo vidaus bei užsienio politiką ekonomikos ir komercijos dalykų link – savo lygmeniu ir savo kompetencijos ribose. Kad tik greičiau tai įvyktų.
Jonas Čičinskas2006 09 06
