„Nejaugi darbininkai negali suvokti, kad persidirbdami jie išsekina savo jėgas ir praranda galimybę turėti palikuonių, kad jie yra ilgai išnaudojami tol, kol ateis jų laikas ir nesugebės dirbti jokio darbo, kad būdami absorbuoti ir paversti gyvuliais to vieno vienintelio blogio jie daugiau nebėra žmonės, o tik žmogaus gabalai“ – Šorenas Kierkardas (Soren Kierkegaard)
Praėjusiąją straipsnio dalį rasite čia.
Praeitoje dalyje trumpai apžvelgėme greitumo žalą bei lėtumo naudą. Pateikėme informaciją apie lėtumo judėjimą, kuris savo dydžiu pralenkia ne vieną plačiai paplitusį judėjimą. Ateities perspektyvos – dar geresnės.
Šioje dalyje norėtume atidžiau panagrinėti lėtumo naudą darbe. Dauguma žino, kad dirbti greitai reiškia nudirbti daugiau kiekybiškai, bet pamiršta apie kokybę. Šiandien įtikinsime jus, jog kartais reikia sustoti ir paimti „laiko valdžią“ į savo rankas.
Vizija, kuriai nebuvo lemta išsipildyti
Ne taip jau seniai buvo laikai, kai žmonija žvelgė į naująjį laisvalaikio amžių. Mašinos žadėjo visus išvaduoti iš katorgiško darbo vergijos. Žinoma, mes galėjome palikti visus darbus biuruose ir gamyklose eiti savo vaga, patys tik žvelgdami į ekranus, skambinėdami telefonu – tuomet likusi dienos dalis būtų skirta pramogai ir poilsiui.
Benjaminas Franklinas buvo vienas pirmųjų, kurie įsivaizdavo pasaulį pašvęstą poilsiui ir relaksacijai. Įkvėptas XVIII a. pabaigos technologijos proveržio, jis pranašavo, kad žmogus netrukus dirbs ne daugiau kaip keturias valandas per savaitę. Jau XIX a. pabaigoje laisvalaikio amžius kultūriniame diskurse vėl tapo madingas.
Neriboto laisvalaikio vizija neapleido žmoniją visą XX amžių. Apžavėti technologijos kerų paprasti žmonės svajojo, kad leis gyvenimą prie baseino laukdami, kol robotai jiems sumaišys skanų martinio kokteilį bei nepamirš pasirūpinti ekonomika.
Kodėl visa tai neįvyko? Labiau tikėtina, kad daugelis mūsų dirba po keturiolika ar daugiau valandų per dieną, o ne savaitę, kaip teigė kai kurie praeities „mąstytojai“. Darbas suryja didžiąją dalį mūsų valandų, kai nemiegame. Viskas kitkas gyvenime – šeima, draugai, seksas, miegas, pomėgiai – yra priversti lenktis prieš visagalį grafiką.
Niūri tiesa yra ta, kad milijonai žmonių realiai dirba ilgiau ir sunkiau, nei jie nori, ypač anglosaksų šalyse. Vienas iš keturių kanadiečių dabar „aria“ daugiau kaip 50 val. per savaitę – palyginkime tai su 1991–aisiais, kai šis skaičius buvo dešimt kartų mažesnis. Dar pridėkime ir ilgas valandas, praleidžiamas važiuojant į darbą ir iš jo.
Kas nutiko?
Viena iš priežasčių yra pinigai. Kiekvienas turi užsidirbti pragyvenimui, tačiau begalinis prekių vartojimo badas reiškia, kad mums reikia vis daugiau ir daugiau pinigų. Taigi, užuot ėmęsi produktyvumo didinimo papildomomis darbo valandomis, mes jų metu "kalame" didesnes pajamas.
Tuo tarpu technologijos įsiskverbė į kiekvieną gyvenimo kampelį. Informacijos amžiuje nėra kur pasislėpti nuo elektroninio pašto, fakso ir telefono skambučių. Darbas namie gali nesunkiai virsti darbu visą parą.
Šalia daugelio darbų visada atsiranda papildomų. Po restruktūrizacijos ir darbo vietų sumažinimo bendrovės tikisi, kad darbuotojai darys darbą, kurį nepabaigtą palieka jų kolegos. Bijodami nedarbo šmėklos, pakibusios virš biurų ir gamyklų, daugelis žmonių mano, kad geriausias būdas įrodyti savo vertę – dirbti ilgas valandas.
Nors kai kurie žmonės mėgsta dirbti ilgai, ir tai turėtų būti leidžiama daryti, yra klaidinga tikėtis, kad kiti neatsiliks nuo tokio tempo. Persidirbimas kenkia ir mums, ir ekonomikai. Įmonės moka didelę kainą už ilgų darbo valandų kultūrą. Našumą įvertinti sunku, tačiau persidirbimo pasekmės visada būna neigiamos. Išvada: dirbti mažiau reiškia dirbti geriau.
Lėtumo judėjimui darbo vieta yra pagrindinė fronto linija. Kai darbas suryja tiek daug valandų, likęs laikas viskam kitam sutrumpėja. Net paprasti dalykai – vaikų vežimas į mokyklą, vakarienės valgymas, šnekučiavimasis su draugais – tampa lenktyniavimu su laikrodžiais. Patikimas būdas sulėtinti tempą yra dirbti mažiau.
Lėto darbo nauda
Vis daugiau ir daugiau aukštų laimėjimų pasiekusių žmonių pasirenka laisvai samdomą darbą, arba dirba kaip nepriklausomi sutarčių vykdytojai. Tai suteikia jiems galimybę daug dirbti, kai to nori, ir, nepaisant to, turėti laiko atsigauti, pomėgiams, išvykoms su šeima.
Pasirodo, kad darbo valandas sutrumpinę žmonės dažnai patiria mažesnius finansinius nuostolius, nei tikėjosi. Taip yra todėl, kad praleisdami mažiau laiko darbe išleidžiame mažiau pinigų tiems dalykams, kurie sudaro sąlygas dirbti: transportui, pietavimui ne namie, kavai, vaikų priežiūrai ir t.t. Mažesnės pajamos taip pat reiškia mažesnius mokesčius.
Dažnai pasitaikanti kliūtis, trukdanti pasiekti darbo ir gyvenimo pusiausvyrą, ta, kad žmonės yra skirtingi. Nevedusiam dvidešimt penkerių metų jaunuoliui lengviau dirbti ilgą darbo dieną nei trisdešimt šešerių moteriai, auginančiai tris vaikus. Įmonės privalo surasti taisykles, kaip atlyginti tiems, kurie dirba daugiau, nebaudžiant tų, kurie dirba mažiau.
Kitoje šio straipsnių ciklo dalyje apžvelgsime laisvalaikio „evoliuciją“, pateiksime keletą lėto laisvalaikio praleidimo būdų bei įtikinsime jų naudingumu.
Egidijus Varnavičius
