„Parašykite: Aš noriu būti Europoje, aš noriu būti normaliu europiečiu, ir, man rodosi, aš to vertas. O šalies ir tėvų nepasirinksi, ir ne dėl to, kad aš pesimistas, tiesiog Dievo man duota gyventi čia“, – sako vienas talentingiausių Baltarusijos ir Europos grafikų, tituluojamas ofortų Paganiniu, Jurijus Jakovenko, „Monmartro respublikos-2011“ svečias, atvežęs į Šiaulius unikalią trijų dalių ofortų parodą „Alfabetas“.
Vilnius – tarsi antroji Tėvynė
Kūrybinėse dirbtuvėse „Laiptų“ galerijos kiemelyje dailininką Jurijų Jakovenko surandame palinkusį ties naujuoju ofortu – šįkart spalvotu. „Piešiu Lietuvos vėliavą“, – sako menininkas, plonyčiu teptuku maišantis raudoną, žalią ir geltoną spalvas.
– Ką jums reiškia Lietuva?
– Man Lietuva visada asocijavosi su Vilniumi. Pats mokiausi specializuotoje menų mokykloje Minske, panašioje kaip M.K. Čiurlionio Vilniuje. Tokių meno mokyklų Tarybų Sąjungoje buvo penkios. Draugavome su vilniečiais, rengėme bendras parodas. Prisimenu, kai pas mus atvežė Stasio Krasausko parodą, mus ištiko šokas, kad karą galima vaizduoti taip. Kitas šokas buvo, kai mums parodė M.K. Čiurlionio reprodukcijas.
Tada buvo atviros sienos, kai laisvai galėjai sėsti į traukinį Minskas-Talinas, ir po dviejų valandų – jau Vilniuje. Centre buvo mylimiausia blyninė, ten – ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė. Vilnius man tarsi antroji tėvynė.
Studijų metais taip pat važinėjome į Vilnių, nes tokių parodų, kaip Vilniuje, Minske neįsivaizdavome.
Pas jus visada buvo daugiau sąlyginės laisvės. Tiesiog buvo gera atvažiuoti, įkvėpti to jausmo.
– Dabar viskas pasikeitė?
– Bet tas jausmas, bendrumo pojūtis niekur nedingsta. Gal mano karta nesulauks, kai sienos pradings, bet, manau, anksčiau ar vėliau jos pranyks. Ir mes galėsime ramiai, be problemų, be vizų, be nusižeminimo ambasadose, be klausimų ir įrodinėjimų, kad esu pajėgus per parą išleisti Lietuvoje 40 eurų, atvykti...
Kultūros elitas į gatves neis
– Stebime opozicijos kovą Baltarusijoje, gauname žinių apie A. Lukašenkos diktatūrą. Kaip šį periodą išgyvena Baltarusijos menininkai, kultūros elitas? Kokios laikosi pozicijos?
– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Skirtingų kartų mentalitetas skirtingas. Vyresnieji, kam per 70, patenkinti, jaučia nostalgiją tarybiniam periodui, gyventi jiems patogu, pensijos mokamos laiku, produktų yra, komunalinės paslaugos nebrangios. Jiems nėra prasmės eiti į gatves su vėliavomis. O kam? Tvarka, švara, žemė suarta ir užsėta, viskas gražu, miestai tvarkosi, visos įmonės dirba. Nesvarbu, kad daug gaminama į sandėlius.
Tarp tokių žmonių – ir labai didelis kultūros bei meno elito sluoksnis, kuris patogiai įsitaisė ir gyvena, turi regalijų, premijų, butus, galimybę kurti, statyti filmus ir spektaklius, dainuoti...
Kitas reikalas, jei pradedi atvirai viešai rodyti protestą. Prašau, sakyk, bet tuoj tau nukirs galimybes naudotis valstybės parama, nutrauks finansavimą, nebepirks tavo paveikslų. Nors žmonės kalba, nebijo...
Reikia tik suvokti, kad tai, kas rodoma per Europos televizijos kanalus, yra šiek tiek tendencinga. Taip, kažką ir sodina, kažkas ir gauna 10-15 parų arešto. Bet galima suprasti ir Vyriausybę, kuri mėgina save apginti.
Apskritai, reikia suvokti ir kita, kad Prezidentas – ne idiotas. Ir nei Vyriausybėje, nei tarnautojų pareigose nesėdi vien seni apkerpėję komunistai. Labai protingai vykdomas atsinaujinimas. Didžioji dalis valdininkų – 40–50-mečiai. Ši karta vargiai išeis į gatvę. Lojalūs prezidentui žmonės vis jaunėja..
Pagrindinė verslininkų, tarnautojų masė – mano karta, o tai – galimybė normaliai, komfortiškai gyventi.
Žinoma, yra protestuojančių, kurie visais laikais buvo revoliucionieriai.
– Kokios pozicijos laikotės Jūs ?
– Aš nesu šalininkas tų, kurie rankomis ir kojomis laikosi įsitvėrę rėžimo. Stengiuosi būti savarankiškas ir kiek galima mažiau turėti kontaktų su valstybe. Tokios pozicijos laikosi daugelis.
Valstybė už paveikslus moka maksimaliai
– Koks valdžios, valstybės požiūris į menininkus, į kultūrą apskritai Baltarusijoje?
– Yra subsidijos, dotacijos, įvairūs finansavimo variantai, projektai, mecenatai... Kas gali, tas palaiko kultūrą. Valstybė didžiulius pinigus skiria dvarų ir pilių restauracijai, tikėdamasi sudaryti auksinį Baltarusijos žiedą ir uždirbti iš turizmo.
– Esate laikomas vienu talentingiausiu Baltarusijos ir Europos grafikų. Ar valstybė Jus vertina, ar perka Jūsų kūrinius?
– Taip, valstybė perka, ir moka maksimaliai. Už tokius pinigus sudėtinga net Europoje parduoti. Valstybė stengiasi iš žinomų dailininkų bent ką nupirkti, kad liktų šalyje.
Tik tiek pasakysiu: kai baigiau institutą, nė minutės nedirbau kito darbo, gyvenu tik iš savo kūrybos, galiu išlaikyti šeimą, vaikus, mokėti mokesčius, už mokslą.
Kaip menininkas Baltarusijoje aš jaučiuosi gerai ir komfortiškai. Man seniai siūlo išvykti į užsienį, bet aš nematau prasmės, nes pabūnu svetur savaitę, ir man jau liūdna, skubu namo. Ten – mano sofa, mano dirbtuvės, mano sienos, mano darbai....
„Pavydžiu, kad jūs Europos Sąjungoje“
– Kokio likimo linkėtumėte savo vaikams?
– Noriu, kad jie Baltarusijoje baigtų mokyklą, kad mylėtų savo miestą (todėl ir gyvenu centre), kad saugotų istorinį senamiestį, kad įgytų normalų, gerą, baltarusišką išsilavinimą.
Vienintelis dalykas, ko noriu – kad mano vaikai galėtų laisvai važinėti po pasaulį.
– Kada, manote, jie tai galės daryti?
– Manau, labai negreitai, nes dabartiniai santykiai su Europa nekokie. Mes turime žiūrėti į kitą pusę – Maskvą, Kiniją... Jei Rusija sugebės susitarti su ES dėl bevizio rėžimo, tai ir mes turime šansų, jei ne – tai šansų jokių.
Labiausiai jums pavydžiu, kad jūs Europos Sąjungoje. Kad ramiai galite atsistoti, nusipirkti bilietą, sėsti ir važiuoti, kur jums reikia.
Nėra Europos, yra Kinija
– Europos Sąjunga kritikuoja Baltarusiją...
– Šventa vieta ilgai nebūna – nėra Europos, yra Kinija.
– O kaip su Kinija?
– Su Kinija mes dideli draugai, nes valdymo sistemos iš esmės panašios. Mūsiškiai mokosi iš kiniečių – ten ekonomika auga, valdininkus už kyšius šaudo. Pas mus, pavyzdžiui, irgi už kyšininkavimą skiriamos didesnės bausmės, nei už žmogžudystę.
„Tai – mano šalis“
– Lietuvoje esate ne retas svečias. Kokie pokyčiai mūsų šalyje Jums krenta į akis?
– Labai greitai keičiasi Vilnius. Antra, jei lygintume su Baltarusija, važiuojant per Lietuvą matyti labai mažai suartų dirvų, visur dykynės, kai kur viena karvutė ar jautukas. Tų bandų ir suartų laukų, kur aš pamenu, nebėra. Skaitau: pas jus bankrotai, didžiulė emigracija.
– O kaip Baltarusija išgyvena krizę?
– Mūsų krizė – ne tiek ekonominė, kiek finansinė. Štai pažadėjo Prezidentas, kad po rinkimų alga biudžetininkams bus 500 dolerių, ir visi gavo tuos 500 dolerių. Vienu metu atsirado pinigų perteklius, pradėjo augti kainos, ir žmonės pradėjo pirkti valiutą. Kai neliko eurų ir dolerių, žmonės metėsi prie degtukų ir druskos, nors Baltarusija turi didžiausius druskos išteklius.
– Krizę sukėlė autokratinis valdymas, diktatūra?
– Klasikine prasme – tai ne diktatūra. Baltarusijoje veikiau yra labai griežta, šimtu procentu veikianti valdymo sistema. Ir kai ji dirba, niekas neklausia kvailų klausimų: o gal šioje situacijoje galima pasielgti kitaip?
Bet kuris valdininkas gyvena gerai, ko jam rizikuoti? Taip, mes galime pastatyti sporto rūmus kaime, kur mažai gyventojų. Nesvarbu, ar jų reikia, bent statysim ir nustebinsim Prezidentą, kai atvažiuos.
– A. Lukašenką žmonės myli?
– Taip, jis liaudžiai patinka, nes per televizorių gali išgirsti, kaip jis viešai „skalbia“ savo ministrus, juos nuima, ar pasodina. Visa šalis tai aptaria, žmonėms tai imponuoja.
Apskritai apie Baltarusiją vienareikšmiškai negalima kalbėti. Galų gale, tai mano šalis.
Nijolė KOSKIENĖ
