Turkija yra visai šalia. Kartais mes norime ją pamiršti, kartais su gailesčiu arba sunkiai maskuojama panieka prabylame apie sunkumus, su kuriais jai tenka susidurti. Tačiau Turkija visada išlieka netoliese, ji nekantriai mindžikuoja ant Europos Sąjungos slenksčio, ir jos bėdos neišvengiamai randa sau vietą plačioje Europos panoramoje. Kiekvienas šūvis, perskrodžiantis turkų visuomenės audinį, didesnėmis ar mažesnėmis bangomis atsirita ir iki mūsų, stiprindamas abejones ir tvirtindamas mūsų įsitikinimus.
Paskutinysis didžiąją Europos kaimynę sukrėtęs įvykis - armėnų tautybės žurnalisto Hranto Dinko (nuotraukoje) nužudymas – nutiko praeitos savaitės penktadienį. Pabrėšiu – būtent armėnų tautybės, nes jo turkiškuoju patriotizmu ir jo turkiškąja tapatybės dalimi abejoti neketinu. Vargu ar tuo bent kiek rimčiau suabejojo ir dešimtys tūkstančių turkų, armėnų ir kurdų, antradienį dalyvavusių nenuplaunamu tragedijos ženklu pažymėtose laidotuvėse.
Iš tiesų, bene geriausiai žmogų apibūdina tai, kaip su juo atsisveikina pasaulis. Pribloškia nebūtinai gedinčiųjų gausa, nes malonumo ir reginio amžiuje netgi mirusios pramogų pasaulio žvaigždės gali sutraukti minias. Ko gero, labiausiai stebina tai, ką aš pavadinčiau „apsivertusio pasaulio“ efektu – jausmas, jog daugiau niekas niekada nebebus taip pat. Ir šiuo atveju nebūtinas pasaulinės įžymybės statusas; pripažinsiu, jog anksčiau iš esmės nieko nežinojau apie H. Dinką – jis tebuvo vienas iš daugelio pasaulietinės Turkijos intelektualų, bandžiusių kovoti su giliai visuomenėje įsišaknijusiais, nuodingais tabu. Tačiau Turkija – ta keistai pasidalijusi šalis – jį pažinojo, jį mylėjo ir sykiu karštai nekentė. Ir jo laidotuvės – tylios laidotuvės, papuoštos nebyliai rėkiančiais plakatais turkų kalba „Mes esam armėnai“, - šį tą reiškė...
Prie H. Dinko kapo, bent taip rodos žvelgiant iš lietuviškojo Europos kampelio, trumpam sustingo visa Turkija – ne tas etniškai vienalytės Turkijos idealas, kurio įsivaizduojamai „garbei“ ginti buvo sukurtas specialus baudžiamojo kodekso straipsnis, o kita, potencialiai „vakarietiška“ Turkija, vertinanti ir gerbianti ją sudarančių elementų vienovę ir nepaneigiamus skirtumus.
Nežinia, ko iš tiesų siekė ir ko tikėjosi modernios Turkijos valstybės įkūrėjas Mustafa Kemalis-Atatiurkas, XX amžiaus pradžioje pabandęs nutraukti ryšius su islamiškąja tradicija. Šiaip ar taip, prievartinė modernizacija visų ryšių nenutraukė, nors vakariečio akį pagrindiniuose Turkijos internetinės žiniasklaidos puslapiuose jau iš tiesų gali „pamaloninti“ neblogas nuogybių pasirinkimas bei taip lengvai atpažįstami žodžiai – „seks“ ir „seksi“. Ir visgi Atatiurkas sukūrė nacionalizmą, o gal jį tiesiog sėkmingai įkūnijo globėjiškos ir šiuolaikiškai pajėgios valstybės rėmuose, religinį nuolankumą keisdamas „vienos tautos – vienos valstybės“ principu. Naujųjų Turkų krašte, kaip paaiškėjo, mažumoms iš esmės nebuvo numatyta vietos...
Gausiai armėnų mažumai, rytinėje dabartinės Turkijos teritorijos dalyje gyvenusiai tūkstančius metų, kaip žinia, itin neramūs laikai atėjo jau Pirmojo pasaulinio karo metais. Oficialioji Ankara pripažįsta, jog tuo metu žuvo nemaža armėnų tautybės gyventojų dalis, tačiau vienareikšmiškai priskiria tai „karo nuostoliams“, ir iki šiol aršiai priešinasi bet kokioms užuominoms apie armėnų genocidą.
Būtent šį itin skausmingą klausimą, kruviną šiuolaikinės Turkijos visuomenės tabu, ne vieną kartą bandė liesti tiek H. Dinkas, tiek ir kiti Turkijos intelektualai, tokie kaip Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas. Kaip paaiškėjo, jie tiesiogiai susidūrė ne tik su teisinio persekiojimo pavojumi, bet ir pačia tikriausia mirties – visiško fizinio sunaikinimo – grėsme. Yasinas Halalas, žmogus, kurį policija įtaria H. Dinko žmogžudystės organizavimu, trečiadienio rytą vedamas į teismo rūmus, dar spėjo sušukti, jog O. Pamukui taip pat derėtų „susiprotėti“. Žinutė pakankamai aiški...
Atsakomybės ir kaltės klausimas – skirtingai juntamas ir skirtingai suvokiamas įvairiose visuomenėse. Skirtingai su juo sugyvena vokiečiai, japonai, turkai, rusai ir netgi lietuviai. Nors individualiame lygmenyje kaltės mastas gali skirtis, – vienų tėvai ir seneliai aktyviai dalyvavo, kitų tik pasyviai stebėjo – ateinančios kartos jau susiduria su bendra dilema – pripažinti ar neigti, kolektyviai atgailauti ar išsižadėti. Nes nuoroda į „pavienius nusikaltėlius“ – absurdiškai beprasmė, nes etninis nepakantumas – sociokultūrinis reiškinys, nes būsimam žudikui kas nors – visuomenė – dar vaikystėje įtikinamai paaiškina, „kas yra“ Žydas, kas yra Tutsis, kas yra Armėnas.
Turkija, pavojingai įstrigusi pusiaukelėje tarp Rytų ir Vakarų, akivaizdžiai nesugeba susitaikyti su savo praeitimi. Nesugebėjo iki H. Dinko – savo nenuilstančio sąžinės balso – mirties, tačiau vis dar turi galimybę tai padaryti. Ir šiuo atveju, kad ir kaip makabriškai tai nuskambėtų, H. Dinko mirtis gali pasirodyti besanti netgi didesnė, negu buvo jo ganėtinai šlovingas gyvenimas.
Jusufas Kanli, anglų kalba leidžiamo dienraščio „Turkish Daily News“ apžvalgininkas, trečiadienį kreipėsi į skaitytojus, kviesdamas daugiau „kalbėti apie 301-ąjį straipsnį“ (http://www.turkishdailynews.com.tr/article.php?enewsid=64647). Jo kvietimas – tai šauksmas daugiau nebetylėti apie tai, kas išlaiko Turkiją silpna ir pažeidžiama, kas verčia liguistai ieškoti „turkiškumo įžeidimo“ ten, kur, paties H. Dinko teigimu, jo nėra ir būti negali.
Mehmetas Yilmazas, dienraščio „Hürriyet“ apžvalgininkas, kviečia (http://www.hurriyet.com.tr/english/5817834.asp?gid=74) susimąstyti apie tai, kodėl Hranto Dinko pase buvo įrašytas turkiškas vardas „Firatas“, kodėl vienas jo brolių spaudos buvo „klaidingai“ pavadintas turkišku vardu „Orhanas“, kodėl H. Dinkas armijoje negalėjo gauti seržanto laipsnio, kodėl nuo gimimo gyvenantis Turkijoje armėnas kito dienraščio puslapiuose pasakoja, kaip vaikystėje motina vengdavo jį parke šaukti armėnišku vardu...
Paskutiniajame savo dvikalbio – skirto turkų ir armėnų auditorijai – laikraščio vedamajame (yra ir angliškas vertimas (http://talkingrights.wordpress.com/2007/01/21/hrant-dinks-last-editorial/)) H. Dinkas rašė apie teismo nuosprendį, pasmerkusį jį už „turkiškumo šmeižimą“. Jis teigė praradęs pasitikėjimą Turkijos teisingumo sistema, kuri esą gina valstybės, tačiau ne piliečių teises. Šioje savo atsisveikinimo kalboje, tam tyčia nesukurtoje, jis kalba mums apie grasinimus, blogą nuojautą ir viską užvaldantį nerimą:
„Ir aš pradedu mąstydamas kankinti save. Vienas iš šios kančios aspektų yra smalsumas, kitas – nerimas. Vienas aspektas – dėmesys, kitas – nujautimas. Aš esu visai kaip balandis... Lygiai taip pat kankinuosi dėl to, kas darosi man iš kairės, dešinės, priešakyje ir už nugaros. Mano galva – tokia pat judri... ir pakankamai greita, kad tuojau nusisuktų.“
H. Dinkas teigia mąstęs apie galimybę pasitraukti. Palikti vienintelę gimtinę, kurią jis pažinojo, ir tokiu būdu apsaugoti jam artimus žmones. Tačiau to padaryti, išvykti į Armėniją, etninę tėvynę, kurioje jis manė rasiąs dar daugiau neteisybės, ar komfortą siūlančią Europą, jis nebegalėjo. Kaip rašo H. Dinkas, jis buvo vienas tų žmonių, kurie „savanoriškai pasisiūlė perkurti savo gyvenamus pragarus dangumi“, kovoti už demokratiją. Ir ketino su jais, jei prireiks, iš tėvynės pasitraukti tokiu pat keliu, kokiu kadaise traukėsi jų protėviai – ten, kur juos neš persekiojimų iškankintos kojos, tačiau ne širdis.
H. Dinkas ketino tęsti kovą Europos žmogaus teisių teisme. Jis pasirinko neramaus balandžio dalią, balandžio laisvės vertą laukimą, nuoširdžiai tikėdamas tuo, kad „šioje šalyje žmonės neliečia balandžių“.
Nors žudikas šio vienintelio ir neabejotinai drąsiausio balandžio neatpažino, jis nepajėgė nuslopinti ir pačios svarbiausios žinios. Norisi tikėti, jog didžioji Turkijos, ir pakankamai didelė mūsų viltis– pagaliau atgauti ramybę – išliko gyva.
