Lietuva – stebuklų žemė. Gyventojų skaičius mažėja, o dirbančių žmonių daugėja. Nors 2005 m. Lietuvoje darbuotojų (1 473 tūkst.) buvo mažiau negu 1998 m. (1 489 tūkst.), tačiau nuo 2001 m., kai jų skaičius pasiekė mažiausią ribą (1 351 tūkst.), jis nuosekliai augo (http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1316). Nors 2001-2005 m. Lietuva prarado per 60 tūkst., arba apie 2 proc., gyventojų, kaip matome, dirbančių žmonių skaičius išaugo beveik 120 tūkstančių.
Kaip tai galėjo atsitikti? Tai sąlygojo dvi pagrindinės priežastys. Visų pirma buvo pasinaudota dideliu bedarbių rezervu, o tai, be abejo, gerai. Tačiau antra priežastis atrodo gana grėsmingai. Lietuvos gyventojų mažėjo ne 15-64 metų amžiaus žmonių (kurie ir sudaro darbo jėgą) grupėje, o tų, kuriems iki 15-os. Nors daug 25-40 amžiaus žmonių bent jau laikinai išvyko iš Lietuvos, būtent ši karta ir buvo gausiausia per visą Lietuvos istoriją. Todėl 15-64 metų amžiaus žmonių skaičius išliko gana pastovus, nepaisant emigracijos.
2001-2005 m. Lietuvoje bedarbių sumažėjo 150 tūkst. (nuo 284 iki 133 tūkst.), o dirbančių padidėjo 120 tūkst. Iš dalies galima šį 30 tūkst. skirtumą sieti su maždaug panašiu skaičiumi emigravusių ar laikinai išvažiavusių į užsienį. Taigi „bedarbių rezervo“ nebeliko, tą liudija ir kvalifikuotų bei nekvalifikuotų darbuotojų trūkumas šalyje. Didelė dalis iš šių likusių 130 tūkst. yra vadinamieji struktūriniai bedarbiai, tai yra žmonės, pereinantys iš vieno darbo į kitą, atsikraustę į kitą gyvenamąją vietą ar ką tik universitetą baigę studentai. Pagal tradicinę ekonomikos teoriją nedarbo lygis retai kada nukrinta žemiau 4 proc. būtent dėl šio struktūrinio veiksnio. Lietuvos mastu tai yra apie 60 tūkst. žmonių, kurie būtų laikini bedarbiai net ekonomikai kasmet augant po 10 proc. Tačiau vis dėlto didžioji bedarbių dalis (73 tūkst.) yra „chroniški“ bedarbiai, tie, kurie ieškojo darbo ir negalėjo įsidarbinti daugiau nei vienus metus. Taip sparčiai augant ekonomikai ir trūkstant darbuotojų, tai liudija apie jų kvalifikaciją ir menką motyvaciją dirbti už mažesnį atlyginimą, taigi jie nėra reikšmingas ekonominis rezervas.
Tai, kad Lietuvos ekonomikos šiandien dar per daug nekamuoja demografinės tendencijos, rodo faktas, jog darbo jėgos aktyvumas 1998-2005 m. sumažėjo nuo 72 iki 68 proc. (Darbo jėgos aktyvumas – tai visų dirbančių ar norinčiu dirbti 15-64 metų amžiaus žmonių santykis su visu 15-64 metų amžiaus žmonių skaičiumi). Taigi apie trečdalis darbingo amžiaus Lietuvos žmonių nedirba ir neieško darbo. Iš dalies tai susiję su studentų skaičiaus didėjimu, nes daugiau jaunimo patraukė į aukštąsias mokyklas, be to... Lietuvoje šiuo metu yra daugiau 15-24 metu amžiaus žmonių negu buvo 1998-aisiais!
Nors šiame straipsnyje tiek daug skaičių, kad galima susipainioti, tačiau būtent toliau pateikiami duomenys yra esminiai, iš kurių galima suvokti visą Lietuvos demografinio aukso amžiaus ironiją. 1998 m. Lietuvoje gyveno 490 tūkst. 15-24 metų amžiaus žmonių, o 2004 m. jų jau buvo 527 tūkst., arba 40 tūkst. daugiau, nors bendras gyventojų skaičius sumažėjo 80 tūkst. Taip atsitiko todėl, kad, anot „Eurostato“, šios amžiaus grupės dalis bendrame Lietuvos gyventoju skaičiuje 1998-2004 m. išaugo nuo 13,9 iki 15 proc. ir augo greičiau, negu mažėjo visas Lietuvos gyventojų skaičius (http://epp.eurostat.cec.eu.int/portal/page?_pageid=1996,39140985&_dad=portal&_schema=PORTAL&screen=detailref&language=en&product=Yearlies_new_population&root=Yearlies_new_population/C/C1/C11/caa15632).Tai lėmė didelis gimstamumas būtent prieš 15-24 metus arba apie 1980-1990 metus. Čia ir yra tas Lietuvos rezervas, kuris leis Lietuvai ramiai sau gyvuoti artimiausioje ateityje netgi su dabartine emigracija.
Tačiau čia reikia paminėti įspūdingiausią ir šiurpiausią Lietuvos demografinės padėties faktą. Beveik 90 proc. ...pakartosiu, beveik 90 proc., Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimo 1993-2004 m. teko amžiaus grupei iki 15 metų! Per tą laikotarpį Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo apie 260 tūkst., iš kurių vaikams iki 15 m. teko 220 tūkst. (Jų sumažėjo nuo 830 tūkst. iki 610 tūkst.) Beveik visi likę 40 tūkst. teko 50-64 m. grupei arba Antrojo pasaulinio karo ir pokario kartai.
Daugelis bandančių paaiškinti, kodėl Lietuvoje mažėja vaikų ir kodėl pradedamos uždarinėti klasės daugelyje mokyklų, smarkiai klysta teigdami, kad tai atsitiko dėl jaunų žmonių emigracijos. Ši prielaida yra absoliučiai klaidinga ir šio straipsnio pagrindinis tikslas – paaiškinti kodėl.
Taip, Lietuvoje būtų kur kas daugiau vaikų, jeigu tie keli šimtai tūkstančių emigravusių jaunų žmonių gyventų Lietuvoje. Tačiau, nepaisant emigracijos, „gimdančiosios“ amžiaus grupės, arba 24-49 metų žmonių, Lietuvoje 1993-2004 m. tesumažėjo 3 proc. (nuo 1 280 iki 1 240 tūkst.), o metinis gimstamumas sumažėjo daugiau negu 40 proc. (nuo 50 iki 30 tūkst.). Pridėjus tuos, kuriems 19-24 metų, bendras 19-49 metų žmonių skaičius išliko stabilus.
Lietuvoje gimstančių vaikų mažėja todėl, kad vienai moteriai gimstančių vaikų skaičius 1990-2004 m. sumažėjo nuo 2,03 iki 1,26 (http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1294). Visai nesvarbu, kiek lietuvių moterų yra Ispanijoje ar Airijoje. Tos moterys, kurios gyvena Lietuvoje, vidutiniškai gimdo tik po 1,26 vaiko. Netgi su minėta emigracija, jeigu Lietuvos moterys gimdytų tiek, kiek 1990 m., natūralus Lietuvos gyventojų prieauglis būtų teigiamas.
Kaip Lietuva atrodo bendrame demografiniame Europos Sąjungos fone? Senoji Europa yra tokia „sena“, kad 1993 m. Lietuvos demografiniai rodikliai buvo tarsi iš kito žemyno. Tačiau tai jau atskira tema. Ir apie tai net nesinori kalbėti, nes ES demografine prasme yra skęstantis laivas ir dar toks, kuriam tiktų rašytojo Vytauto Petkevičiaus pagarsėjusios knygos pavadinimas. Be to, per pastaruosius 10 metų Lietuva prarado bent du trečdalius to demografinio atotrūkio, kurį ji turėjo palyginti su ES senbuvėmis. Dar po 10 metų Lietuvos vidurkis visai priartės prie ES ir Lietuva tebus eilinė to skęstančio laivo keleivė.
Ta optinė iliuzija, kuri atsiranda dėl didelio 15-49 metų amžiaus žmonių rezervo ir dėl to, kad Lietuvoje yra palyginti mažai būsimųjų pensininkų – 50-64 metu amžiaus žmonių (dėl karo ir trėmimų) – turės tris esminius padarinius. Pirma, Lietuvos visuomenė ir toliau gali ignoruoti visą padėtį, kaip tai darė kitos Europos šalys, nes artimiausiu metu viskas bus gerai. Antra, ES senstančios šalys sąmoningai ar nesąmoningai tikrai pasinaudos didesne Lietuvos jaunų žmonių proporcija. O trečia, jeigu nedelsiant visi įmanomi pajėgumai bus sąmoningai mesti jaunimui išlaikyti Lietuvoje ir ypač aktyviai gimstamumui skatinti, Lietuvos ekonomika gali turėti milžinišką pranašumą ateities Europoje. ES senbuviu atžvilgiu nevisavertiškumą jaučiantiems lietuviams reikia suvokti, kad jeigu kur ir galima sekti ES pavyzdžiu, tai tik ne čia.
