Neapykanta moderniajam pasauliui ir visai kitaip mąstančiai bei jaučiančiai žmonijai Vakaruose gali būti pripažinta esant ne socialine patologija, o sudėtine kitos bendruomenės kultūrinės specifikos dalimi. Apie tai savo straipsnyje "Balsas.lt" portale kalba Leonidas Donskis.
Nemenką atgarsį Europoje ką tik sukėlęs Kenterberio arkivyskupo, anglikono Rowano Williamso siūlymas Jungtinėje Karalystėje įteisinti dvi teisines sistemas, t.y. pačios JK įstatymus ir šariatą (islamo teisę), anaiptol nėra izoliuotas įvykis. Jis yra akivaizdžiai susijęs su kitais iškreiptos ir savo pačios karikatūra virtusios daugiakultūriškumo politikos faktais.
Neseniai Jungtinėje Karalystėje buvo uždrausta publikuota pasaką apie tris paršiukus, šitą draudimą aiškinant tuo, jog tokios pasakos publikavimas gali žeisti musulmonų jausmus. Knygos redaktorė pareiškė, kad tai gėdingas ir europietiškoje valstybėje tiesiog nesuvokiamas sprendimas. Belieka tik besąlygiškai sutikti su ja.
Gal kas nors tada galėtų paaiškinti, kaip ir kodėl JK bei Europoje, kurioje gyvena daug indų, leidžiama skersti karves? Kodėl masinis jautienos vartojimas nelaikomas smūgiu induisto jausmams bei orumui? Kodėl košerį praktikuojantys religingi žydai, kurie kiaulienos nevartoja nuo gerokai senesnių laikų nei musulmonai, neprotestuoja prieš Kalėdų šventimą ir kiaulienos vartojimą visoje Europoje?
Būtų galima visą šitą paversti viso labo tik pečių gūžtelėjimo nusipelnančiu konformistinės ir beveik komiškos politikos viražu, jei moderniajame Vakarų pasaulyje nebūtų šiurpinančių faktų. Kai kuriose JK mokyklose ir universitetuose buvo uždrausta dėstyti Holokausto istoriją dėl lygiai tos pačios priežasties – esą tai žeidžia musulmonų jausmus. Tokių faktų esama ir JAV.
Jei taip, belieka tik pridurti, kad jau pats žydų egzistavimo faktas visada žeidė antisemitų jausmus. Kodėl gi tada nepagalvojus apie savo bendrapiliečius neonacius, kurių jautrios sielos taip pat nepakelia nei menoros vaizdo, nei juo labiau Holokausto istorijos dėstymo?
Už tokios moralinės ir politinės perversijos slypi du galimi – ir vienodai baisūs – atsakymai į klausimą, kaip galima degraduoti iki tokio lygio politikos. Taip mėginama paprasčiausiai įsiteikti neapykantos moderniajam pasauliui apimtam destruktyviam barbarui, kuris atsisako priimti taikios skirtingų gyvenimo būdų ir kultūrų koegzistencijos (sykiu ir viso moderniojo gyvenimo) logiką.
Tuo pat metu šitas barbaras net iš tolo neprileidžiamas prie galios sferos ir saugiai nukišamas į valstybės finansuojamą jo ideologinį getą. Tokiu būdu žmogaus neintegravimas į visuomenę ir jo marginalizavimas, sukeliantis destruktyvų atsaką bei neapykantą naujajai aplinkai, virsta ne politine ir moraline, o technine – saugumo ir terorizmo – problema.
Kitas atsakymas dar šiurpesnis – vadinasi, neapykanta moderniajam pasauliui ir visai kitaip mąstančiai bei jaučiančiai žmonijai Vakaruose gali būti pripažinta esant ne socialine patologija, o sudėtine kitos bendruomenės kultūrinės specifikos dalimi. Tai ne tik klaikus sąvokų supainiojimas, bet ir visiškai atviras moderniosios barbarybės garbinimas.
Tad kalba eina apie modernųjį barbarą su musulmono kauke, o ne tikrą musulmoną. Lygiai kaip mūsų pasaulyje ir net tiesioginėje aplinkoje apstu moderniųjų barbarų su krikščionių kaukėmis, kurie nuolat išniekina krikščionybę savo retorika, moraliniais pasirinkimais ir veiksmais.
Juk turbūt neįmanoma būtų labiau įžeisti ir pažeminti islamo, kuris iki XVII amžiaus vidurio buvo daugel kartų tolerantiškesnis už krikščionybę, nei prileisti mintį, kad viena iš Abraomo religijų – pati tikriausia judaizmo ir krikščionybės sesuo – yra iš esmės nesutaikoma su kitomis religijomis ir kultūromis, todėl neapykanta kitam yra jos sudėtinė dalis. Tokią neapykantos žmonijai persunktą ideologiją reikėtų paprasčiausiai uždrausti arba mažų mažiausiai apriboti jos sklaidą.
Bet totalitarinės politikos ir sąmonės ištakų ieškoti klasikinėse religijos formose ir apskritai tradicijoje būtų apgailėtina nesąmonė. Pačiame islame ir jo istorinėse formose ieškoti terorizmo ir islamofašizmo reikštų tą patį, ką pastanga bolševizmą tiesiogiai ir paraidžiui išvesti iš prancūzų Švietimo epochos filosofijos, o nacizmą – iš vokiečių romantikų literatūros ir muzikos. Nuo idėjinių impulsų ir kultūros iki politinio veiksmo neretai egzistuoja prarajos.
Todėl kalba čia eina ne apie vieną kurią religiją ir kultūrinę mažumą, o apie pačių europiečių savimonę. Jei apgailestavimas, kad egzistuoji pasaulyje, turi vardą, kalbą, kultūrą, socialinį ritualą ir apskritai savastį, tampa kliūtimi kelyje į taikią tautų koegzistenciją, tada galima drąsiai įtarti čia esant kažkokią ideologiškai suklastotą ir apnuodytą sąmonę.
Jei svetima neapykanta yra toleruojama, o smerkiama tik sava, tada prieš mus ne tolerancija, o paprasčiausias sėkmingo ir svetimo smurto garbinimas, už kurio slypi paniekos kitokiam kupinas tylus ir stropiai maskuojamas įsitikinimas, kad neapkęsti ir smurtauti galima leisti būtent barbarui, o ne civilizuotam saviškiui.
Tokį sėkmingo smurto garbinimo mechanizmą George’as Orwellas įžvelgė pacifistų tarpe, kurie galėjo smerkti bet kokį karinės jėgos panaudojimą savo šalyje, bet besąlygiškai pritarė smurtui nevakarietiškose šalyse, kuris esą yra išprovokuotas mūsų smurto ir jėgos. Panašiai kaip ir kovos už taiką sąjūdis Vakarų Europoje, kurio atstovų nežeidė į jų pačių šalis nutaikytos sovietų raketos, bet kaip kosminė neteisybė atrodė ginklavimasis jų šalyse.
Kita vertus, čia gali slypėti ir neapykanta savo pačių socialinei bei moralinei tvarkai, arba tiesiog pačiai modernybei – o tokia užmaskuota neapykanta sau lengvai susiranda kitas moderniojo pasaulio nekenčiančias grupes bei jų ideologijas kaip savo idėjinius sąjungininkus arba tariamas aukas.
Nejaugi dar kuo nors galima paaiškinti kairiojo antisemitizmo (visus žydus tapatinančio su galia turinčiaisiais, buržuazija, JAV ir Izraeliu) ir antiizraelietiško sentimento virtimą vos ne gero tono požymiu Vakarų Europos ir JAV akademiniuose sluoksniuose? Itin simptomiška, kad tokio sukirpimo žmonių nesukrėtė didingų Budos skulptūrų sunaikinimas talibų valdytame Afganistane, lygiai kaip jų dėmesio ir politinio nerimo centre neatsidūrė makabriški stadionuose moteris į galvą automatais sušaudančių talibų vaizdai.
Žinoma, liberaliai mąstančiam žmogui neleistina pereiti į savosios civilizacijos gynimo nuo svetimųjų ir barbarų diskursą – jau vien todėl, kad jis šiuo metu sparčiai plinta Europos ir JAV kraštutinės dešinės atstovų tarpe ir neretai nuskamba kaip moderuotas fašizmas. Didingas budizmo, Europos, islamo, kinų, japonų, persų kultūras, lygiai kaip ir mažąsias kultūras, privalo kartu ginti visa civilizuota žmonija. Juk kitos kultūros mus apsaugo nuo mūsų pačių barbarybės – gerokai stipriau ir dažniau, nei mes šitą suvokiame.
Lygiai kaip didieji arabų aristotelininkai išsaugojo ir viduramžių Europai perdavė Aristotelio filosofiją, gal kada nors Europos klasikinį meną ir didžiąsias idėjas ateities kartoms turės saugoti japonai arba indai. Argi istorijoje nebūta tokio Europos subarbarėjimo, kuris grasė viskam, ką ji pati sukūrė?
Negi mums dar nepakako Le Corbusier architektūros projekto ir jo siūlymo iš istorijos ištrinti visus miestus su jų senamiesčiais, nuvalant dažus nuo drobės, kurią esą reikės pertapyti –didžiosios rekomendacijos, kurią uoliai įvykdė nuosekliausi pasaulio modernizatoriai bolševikai ir maoistai? Ar nepakako meną persekiojusių ir naikinusių totalitarinių sąjūdžių?
Todėl verta pasvarstyti vieną baisų, bet, deja, labai realų ateities siužetą. Ką reikės daryti, jei (arba kai) ateis laikas, kada Europos politikai ims ir paskelbs mums, jog Giorgione’s, Leonardo, Ticiano, Rembrandto ir Modigliani’o darbai giliai žeidžia musulmonų arba dar kieno nors jausmus ir todėl pilietinio solidarumo, pagarbos kitam bei jautrumo kitokiam pasaulio suvokimo vardan nebegali būti demonstruojami muziejuose nepridengiant nuogo kūno dalių? O gal ir visai turi būti pašalinami iš muziejų.
Įsivaizduokime, kad šitų didžiųjų Europos menininkų darbų laikymas visos žmonijos dvasios laimėjimu ir universalia sąmoningumo trajektorija paskelbiamas reakcingu, paprastam žmogui ir liaudžiai svetimu menu, Vakarų imperializmu ir apskritai nepagarba kitoms kultūroms. Ar toks savęs paneigimas netaps galutiniu ir tobulu įrodymu, kad nebeliko nieko, ko mielai neištrintum iš savosios kultūros ir tapatybės vardan savo idėjų sklaidos, teisumo ir taikos?
„Apgailestauju, kad esu ir esu pasiryžęs atitaisyti šią skriaudą“. Nemanau, kad tai būtų iš esmės skirtinga nuo apgailestavimo, kad egzistuoja kiti arba kitokie. Šios logikos tėra dvi tos pačios monetos pusės, nesunkiai pakeičiančios viena kitą.
Nenorėčiau ir negalėčiau gyventi Europoje, išsižadančioje savo istorijos ir kultūros – su visais šventaisiais, agnostikais, ateistais, ikonoklastais, ironikais ir menininkais. Europa, išsižadanti Dante’s, Rembrandto ir Modigliani’o, mano akyse neverta tolimesnės egzistencijos.
