Apetitas yra noras valgyti, jis jaučiamas kaip alkis. Alkio jausmą turi visi išsivystę gyvūnai, jo tikslas – gauti pakankamai maisto medžiagų ir energijos gyvybei palaikyti.
Apetito praradimas vadinamas anoreksija, o padidėjimas – hiperfagija, polifagija arba bulimija.
Apetito reguliavimas ypač daug tiriamas pastaruosius 10 metų, kadangi daugėja ligų, kurios atsiranda dėl pakitusio apetito, ir ligų, dėl kurių keičiasi apetitas.
Apetitą reguliuoja be galo daug skirtingų hormonų ir greičiausiai yra labai daug dar neatrastų hormonų, kurie taip pat prisideda prie alkio – sotumo pojūčio. Vieni hormonai gaminasi virškinamajame trakte (skrandyje, žarnyne), kiti – riebaliniame audinyje, treti – smegenyse. Kitas apetitui įtakos turintis veiksnys – bioritmai. Dėl emocijų taip pat pakinta apetitas.
Alkio ir sotumo centrai yra tarpinėse smegenyse, jie ir apdoroja visą gautą informaciją. Žmonės, bandantys sumažinti svorį, neretai susiduria su padidėjusiu apetitu, didesniu nei įprasta alkio pojūčiu, kartais persivalgymu – ir dažniausiai kaltina save valios stoka. Tik ar tikrai taip paprasta valios pastangomis pakeisti apetitą?
Kūno svoris ir apetitas
Labai plačiai paplitusi nuomonė, kad liesi žmonės valgo bet ką ir daug, bet, nepaisant to, nenutunka. Tuo tarpu nutukę žmonės valgo mažai, bet jų svoris didėja. Gana paplitęs ir įdomus teiginys „storėju nuo oro”. Visi šie susiformavę stereotipai yra klaidingi.
Kalbant apie maistą ir valgymo įpročius, tokie matavimai kaip „daug”, „mažai”, „persivalgau” ir pan. yra labai subjektyvūs ir neretai neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, merginos, sergančios nervine anoreksija, suvalgiusios vieną bananą, vadina tai „persivalgymu“, nes toks maisto kiekis joms atrodo labai didelis. Tuo tarpu objektyviai vertinant, jos valgo labai mažai.
Dėl per didelio riebalinio audinio kiekio, susikaupusio kūne, keičiasi apetitas. Riebalinės ląstelės yra aktyvios, jos gamina ir išskiria įvairias medžiagas, tarp jų ir reguliuojančias apetitą. Nutukę žmonės paprastai nejaučia alkio arba jaučia pakankamai silpnai, lengvai toleruoja ir gali pakankamai ilgai išbūti nevalgę. Tačiau nutukę žmonės nejaučia ir sotumo.
Pradėjus valgyti, jiems sunku sustoti, nes sotumas pajuntamas suvalgius pakankamai daug maisto. Šis momentas, kai nutukęs žmogus apkaltina save valios stoka, kad nesugebėjo susilaikyti ir persivalgė, iš tikrųjų mažai priklauso nuo jo paties.
Pavalgius žarnyne gaminasi peptidas YY, kuris, nukeliavęs į smegenis, duoda sotumo signalą – žmogus jaučiasi sotus. Kiek šio hormono pasigamins, priklauso nuo suvalgyto maisto kiekio. Nutukusių žmonių organizme šio hormono gaminasi mažiau, kad pasijustų sotūs, jiems reikia suvalgyti didesnį maisto kiekį. Tai paprasta fiziologija ir, ko gero, sunku įsivaizduoti žmogų, kuriam valios pastangomis pavyktų pagaminti daugiau peptido YY.
Kitas svarbus hormonas, dalyvaujantis apetito reguliavime, yra grelinas. Jo kiekis kraujyje padidėja tarp valgymų ir sumažėja pavalgius. Beje, nepakankamai miegant, grelino kiekis kraujyje būna didesnis, o leptino (sotumą suteikiančio hormono) – mažesnis, apetitas padidėja. Taigi miegas irgi yra svarbus normaliam apetitui.
Maisto ribojimas ir apetitas
Vienas ilgiau trukusių ir dažnai cituojamų dėl įdomių rezultatų tyrimų apie maisto ribojimo poveikį tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai buvo 1944-aisiais pradėtas ir visus metus trukęs Minesotos pusinio badavimo eksperimentas.
Tyrime dalyvavo 36 fiziškai sveiki ir neturintys psichikos sutrikimų savanoriai. Tyrime buvo 3 fazės: kontrolinė, maisto ribojimo ir mitybos atkūrimo. Maisto ribojimo fazė truko 24 savaites. Jų metu savanoriai gaudavo tik pusę savo įprasto maisto kiekio – vidutiniškai 1800 kcal per dieną.
Tyrime dalyvavę asmenys labai greitai pajuto, kad jų mintys sukasi tik apie maistą, maistas tampa pagrindine pokalbių tema, jie daug laiko praleidžia tiesiog galvodami apie jį, daugelis jų pradėjo kolekcionuoti patiekalų receptus, o valgymas tapo lėtu ir ypatingu ritualu.
Pasikeitė nuotaika – depresiją staiga pakeisdavo pakilumas, po to vėl apimdavo depresija, nenoras bendrauti su kitais. Tapo sunku susikaupti, dirbti įprastus darbus. Daugelį ištikdavo persivalgymo priepuoliai. Labai panašiai jaučiasi ir žmonės, besilaikantys dietos.
Padidėjusį alkį savanoriai jautė dar maždaug 12 savaičių po eksperimento.
Vėlesni tyrimai tik patvirtino gautus rezultatus: maždaug 94 proc. žmonių, labai apribojusių savo mitybą, kyla persivalgymo priepuolių.
Apetitas ir nutukimo gydymas
Gydant nutukimą svarbiausia yra pakeisti maitinimosi įpročius taip, kad žmogus su maistu gautų mažiau kalorijų. Taip pat žinome, kad maisto ribojimas daugeliui žmonių sukelia persivalgymą. Dauguma dietų, kur siūloma valgyti 700 ar 1000 kcal per dieną, pasmerktos būti nesėkmingos, nes anksčiau ar vėliau žmogus persivalgys.
Gydant nutukimą ypač svarbu sumažinti kalorijų kiekį būtent tiek, kad svoris mažėtų, bet nebūtų išprovokuotas persivalgymas. Ta riba kiekvienam žmogui yra individuali ir priklauso nuo jo bazinės medžiagų apykaitos.
Bazinė medžiagų apykaita (BMA) – tai energijos kiekis, kuris reikalingas gyvybei palaikyti – užtikrinti kvėpavimą, širdies darbą, kepenų, inkstų veiklą, bet kuriai organizme vykstančiai reakcijai. BMA paprastai sudaro 75 proc. nesportuojančio žmogaus sunaudojamos energijos. Kiekvieno žmogaus bazinė medžiagų apykaita yra skirtinga, kaip ir kiekvieno skirtingas apetitas.
Gydant nutukimą buvo naudojamas vaistas sotumo jausmui didinti – sibutraminas, deja, visai neseniai uždraustas vartoti Europoje. Kiek anksčiau dėl pavojingų šalutinių poveikių uždrausti ir dar keletas vaistų apetitui mažinti – fenfluraminas (sukelia širdies vožtuvų nepakankamumą), dinitrofenolis (sukelia kataraktą ir neuropatiją), aminoreksas (sukelia plautinę hipertenziją).
Vis dėlto yra būdų sureguliuoti padidėjusį apetitą ir čia gali padėti gydytojas dietologas. Jis parenka specialų valgymo režimą, tam tikrus produktus kiekvieno valgymo metu. Taip pasiekiama neblogų rezultatų. Būtent čia (o ne kenčiant alkį) ir reikia pastangų – pakeisti savo dienotvarkę taip, kad liktų laiko ir reguliariai pavalgyti, ir pasirūpinti maistu.
