Pernai buvo galutinai baigti 16 metų trukę Šeimyniškėlių piliakalnio prie Anykščių tyrinėjimai. Atsižvelgiant į sukauptus archeologinius duomenis ir pasinaudojus Europos Sąjungos parama, parengtas medinės pilies statybos ir pritaikymo turizmo reikmėms projektas. Atėjo metas pradėti realiai įgyvendinti devynerius metus brandintą idėją – vienintelių Lietuvoje iki galo atliktų medinės pilies tyrinėjimų duomenis įkūnyti pilies rekonstrukcijoje.
Tai būtų unikalus gyvosios archeologijos muziejus, populiarinantis senąją Lietuvos istoriją, o taip pat naujas turistų traukos centras kurorto statuso siekiančiuose Anykščiuose. Poilsio namai, sporto ir pramogų kompleksas „Mindaugo karūna“, Siauruko (siaurojo geležinkelio) muziejus, Arklio muziejus, Puntuko akmuo, garsusis Anykščių šilelis, vaizdingos apylinkės, lietuvių literatūros klasikų Antano Baranausko, Antano Vienuolio, Jono Biliūno memorialiniai muziejai jau sudaro pagrindą turistų traukos centrui susiformuoti. Vienintelė autentiškoje aplinkoje pastatyta lietuvių medinė pilis būtų dar viena svari priežastis atvykti į Anykščius.
Ambicingo projekto pastatyti medinę pilį įgyvendinimas kainuotų maždaug tiek, kiek Vilniuje statomiems Valdovų rūmams išleidžiama per 3 mėnesius, o rezultatas vargu ar būtų menkesnis. Jau 2004 m. pilies prieigose pastatytas bandomasis apžvalginis bokštas ima traukti turistus ir yra tapęs puikia edukacine priemone. Šiemet būtų galima pradėti statybas ant paties piliakalnio. Ant didžiojo pylimo per šią vasarą būtų įmanoma pastatyti du suprojektuotus medinės pilies bokštus ir juos jungiančią sieną. Čia iš karto galėtų pradėti darbą pilies muziejus.
Tačiau Anykščių rajono laikraštis „Anykšta“ jau prieš porą metų šį projektą pasirinko patrauklių taikiniu, su kuriuo galima kovoti kaip su viena iš rajono valdžios sumanytų „blogybių“. Rajono tarybai rengiantis svarstyti klausimą dėl statybų pradžios finansavimo, vėl kertama iš peties. „Anykštos“ žurnalistas Vidmantas Šmigelskas kupinas vertesnių dėmesio idėjų: „O kodėl Anykščiams reikia siekti kurortinio miesto statuso? Todėl, kad kažkada kažkas taip sugalvojo? (...) Jei trumpam baigtume šokinėti ir pagalvotume? Ir pramoniniuose, ir agrariniuose kraštuose gyvena žmonės. Gal Anykščiams naudingiau statyti kalėjimų kompleksus? Oi ne, ne. Fui! Šokinėkime. O kas nešokinės, tas p...ras!“ (Anykšta, 2006-04-08).
„Savivaldybė imsis verslininkams per brangios pilies“ – tame pačiame laikraščio numeryje skelbia Svetos Vitkienės parašyto redakcijos straipsnio antraštė. „Planuojama, kad už mokesčių mokėtojų pinigus pastačius pilį, joje ir apylinkėse įsikurs verslininkai“, – nuo pat pirmųjų eilučių mokesčių mokėtojus graudina straipsnio autorė. Galutinis nuosprendis skelbiamas straipsnio pabaigoje: „Profesoriai juokiasi iš pilies idėjos“. Čia jau kelintą kartą per pastaruosius dvejus metus pakartojamos trijų profesorių nuomonės pilies statybos klausimu. Jei kas nepakankamai įsidėmėjo, kitame puslapyje jau minėtas Vidmantas Šmigelskas dar kartą pakartoja: „Profesoriai šaiposi iš pačios idėjos ant piliakalnio statyti medinę pilį.“
Trijų profesorių nuomonės į „Anykštos“ aukso fondą įėjo 2004 m. pavasarį, kai laikraščio žurnalistai paskelbė seriją straipsnių, kuriuose buvo surinkta nemažai nuomonių apie medinės pilies statybą (mat tuo metu imtasi statyti bandomąjį bokštą). Nuomonių būta įvairių, bet nuolatinio kartojimo laikraščio puslapiuose nusipelnė būtent šie trys „besišaipantys“ profesoriai. Ir nesvarbu, kad jų pasisakymai jau dvejų metų senumo – kiekviename naujame rajono laikraščio numeryje jie suskamba vis naujai ir tinka vis iš naujo įgelti pilies statybos šalininkams. Be abejo, mokslo žodis nesensta taip greitai kaip eiliniai „Anykštos“ numeriai. Tad kokias gi mokslines tiesas atskleidė garbieji profesoriai?
Pirmasis buvo paskelbtas Alfredo Bumblausko pasisakymas (Anykšta, 2004-03-18): „Turiu anykštėnams pasiūlymą: jeigu taip jau labai reikia pastatyti medinę pilį, statykite ją žvyro karjere. Kai vaikai atsižais iki valios, galėsite parduoti kino studijai, kad filmui panaudotų ir sudegintų.“ Tokia buvo „konstruktyvioji“ A. Bumblausko pasisakymo dalis. Kaip matome, jo manymu, kino studijos supirkinėja medines pilis, kad galėtų jas sudeginti. Taip sako žmogus, dirbantis televizijoje, taigi, ko gero, šį tą išmanantis apie filmavimą. Tuo ir baigiasi A. Bumblausko kalba apie dalykus, su kuriais jis yra turėjęs tiesioginį sąlytį, net jei iš to ir negimė supratimas.
Toliau profesorius leido sau pasamprotauti apie archeologiją. „Mindaugo pilis ant piliakalnio – vienintelio Gintauto Zabielos išmonė. Nesutikau istoriko, kuris šiai idėjai pritartų“, – aiškino A. Bumblauskas. Gintautas Zabiela – žymiausias Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas, 16 metų vadovavęs Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimams. Už kartu su Zenonu Bauboniu sudarytą fundamentalų tritomį Lietuvos piliakalnių atlasą Lietuvos archeologijos draugija šiemet jį paskelbė metų archeologu. Tad, jeigu A. Bumblauskas ir būtų teisus, G. Zabielos nuomonė šiuo klausimu būtų nepalyginamai vertingesnė nei su archeologija niekada nieko bendra neturėjusio A. Bumblausko nuomonė.
Bet A. Bumblauskas, žinoma, neteisus: pilies statyba buvo plačiai diskutuojama nuo 1997 m., savo nuomonę pareiškė ne vienas istorikas, archeologas, paminklosaugos specialistas, ir tos nuomonės anaiptol nebuvo neigiamos. Diskusijų rezultatas – 1999 ir 2004 m. pasirašytos dvi deklaracijos „Statykime medinę pilį ant Šeimyniškėlių piliakalnio“. Pirmąją pasirašė Anykščių meras, Lietuvos kultūros ir aplinkos ministrai, Pasaulio anykštėnų bendrijos, Valstybinės paminklosaugos komisijos ir Archeologijos draugijos pirmininkai. Antrąją deklaraciją pasirašė prezidentas Valdas Adamkus ir Anykščių rajono bei Pasaulio anykštėnų bendrijos tarybų nariai.
Paskutinė diskusija, kurioje dalyvavo archeologai, istorikai, paminklosaugos specialistai, buvo surengta 2004 m. liepą. Į ją buvo kviečiamas ir A. Bumblauskas, tačiau jis viešoje diskusijoje dalyvauti nepanoro, matyt, jausdamas, kad specialistams girdint paprasčiausiai neturi ką pasakyti. Tik neturėdamas prieš akis oponentų, A. Bumblauskas jaučiasi tvirtas, kategoriškas ir gali pareikšti: „Esu įsitikinęs, kad idėja pastatyti ant Šeimyniškėlių piliakalnio pilį yra ne tik klaidinga, bet ir žalinga – dėl imitacijos bus suardytas ištisas, labai vertingas ir saugotinas piliakalnio sluoksnis.“
Jei A. Bumblauskas būtų sekęs vykusias diskusijas ir turėtų nors šiokį tokį supratimą apie piliakalnio archeologinius tyrinėjimus, žinotų, kad pilies statyba nuo pat pradžių buvo siejama su sąlyga, kad piliakalnis būtų iki galo ištirtas. 2004–2005 m. buvo ištirti paskutiniai piliakalnio aikštelės kultūrinio sluoksnio likučiai ir ši sąlyga įgyvendinta. Archeologiniai tyrimai, deja, visada yra destruktyvūs: kultūrinis sluoksnis ištiriamas, surenkama visa įmanoma mokslinė informacija, tačiau paties kultūrinio sluoksnio po tokių tyrimų nelieka – jis negrįžtamai suardomas. Jei A. Bumblauskas apie tai būtų girdėjęs, gal nebelietų ašarų dėl „laibai vertingo ir saugotino piliakalnio kultūrinio sluoksnio“. Lietuvos bėda yra ta, kad pas mus labai daug „ekspertų“, turinčių tvirtą nuomonę apie dalykus, kurių neišmano...
Antruoju „besišaipančiu“ profesoriumi tapo Edvardas Gudavičius (Anykšta, 2004-03-20). „Anykštos“ žurnalistų klausimas jį, matyt, užklupo netikėtai, tad jis visų pirma puolė diskutuoti ne apie medinės pilies statybą, o apie Šeimyniškėlių piliakalnio siejimą su Vorutos pilimi: „Voruta Anykščiuose? Kvailystė! Rašytiniuose šaltiniuose Voruta minima, tačiau labai trumpai ir nieko tikslaus apie ją neužrašyta“. Tik išdėstęs savo nuomonę, kur buvo Mindaugo pilis Voruta (tai atskira plati tema, neturinti nieko bendra su medinės pilies statyba), E. Gudavičius pažymėjo: „Iš esmės aš nesu kategoriškai prieš medinę pilį Anykščiuose, jeigu bus išsaugotas kultūrinis sluoksnis ant Šeimyniškėlių piliakalnio. (...) Ar tinkama vieta pasirinktai istorinei imitacijai? Tai archeologų kompetencija – ne istorikų daržas“.
Kaip matome, „Anykštos“ žurnalistai vėlesnėse publikacijose gudrauja, E. Gudavičiaus nuomonę apie Vorutos lokalizavimą sutapatindami su jo nuomone apie medinės pilies statybą. Kam šitos „gudrybės“ reikalingos, lieka neaišku. E. Gudavičiaus pastaba dėl kultūrinio sluoksnio išsaugojimo nėra tiksli. Kad ant piliakalnio būtų išsaugotas kultūrinis sluoksnis, reikėjo nevykdyti jokių archeologinių tyrinėjimų. Šiandien tai nebeaktualu. Dabar šis kultūrinis sluoksnis jau saugomas muziejaus saugyklose kaip archeologiniai radinių ir ataskaitos.
Trečiasis „besišaipantis“ profesorius Aleksejus Luchtanas – vienintelis iš minėtųjų profesorių archeologas, tyrinėjantis piliakalnius ir lankęsis Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimuose. Jis būtų lengvai galėjęs profesionaliai įvertinti problemą. Reikėjo tiktai šito panorėti, deja, dėl neaiškių priežasčių to noro jam tuokart pritrūko. „Anykštos“ žurnalistams pareikštoje nuomonėje A. Luchtanas samprotavo, esą pilį galima statyti tik kitoje vietoje, o ne ant piliakalnio, ir rėmėsi konkrečiais pavyzdžiais iš Latvijos: „Istorikas Janis Apals ežero seklumoje aptiko ir atkasė ištisą senovės latvių gyvenvietę. Daugelį metų ją tyrinėjo. Paaiškėjo, kad drėgmėje puikiai išsilaikė namų pamatai ir netgi kai kurios detalės, daugybė sodiečių naudotų daiktų ir t. t. J. Apals iš tikrųjų surinko istorinės medžiagos ir nesunkiai „atgamino“, kokia buvo latvių gyvenvietė. Tada ją atstatė. Tik kitoje vietoje – Ezerpilso pelkutėje. Edukacine prasme naudingas statinys ir vertingas istoriko darbas. Lankomas turistų, studentų ir vaikų ir aplinkinių mokyklų...“ (Anykšta, 2004-03-20).
Galima būtų padėkoti A. Luchtanui už informaciją apie tai, kokie reikalingi, naudingi ir lankomi yra panašūs objektai, jeigu šioje informacijoje nebūtų įpinta ir dezinformacijos. Kad ir ką sakytum, bet faktas lieka faktu: paminėta J. Apalo atkurta Araišių gyvenvietė buvo atstatyta būtent originalioje vietoje – Araišių ežero saloje, todėl ir vadinama „ežero pilimi“ (latviškai „ezerpils“).
Beje, 2004 m. diskusijoje A. Luchtanas pripažino, kad pats dalyvauja komerciniame projekte, kuriame numatoma medinę pilį statyti neutralioje vietoje – ne ant piliakalnio. Žinia, kadangi Šeimyniškėlių piliakalnis yra vienintelė Lietuvoje iki galo ištirta medinės pilies vieta, kitai medinei piliai belieka rinktis neutralią vietą. Vis dėlto neautentiškoje aplinkoje pastatyta medinė pilis negalėtų lygintis su autentiškoje aplinkoje atkurta Araišių ežero pilimi arba su Šeimyniškėlių piliakalnyje pastatyta medine pilimi. Tam tikras A. Luchtano nerimas dėl galimos konkurencijos jo remiamam projektui yra suprantamas.
Vis dėlto „Anykštos“ žurnalistams labiausiai patiko ne A. Luchtano pasisakymas apie Araišių ežero pilį, o kita jo sentencija: „Dažnas lietuvis šiuo laiku pageidauja pilaitės. Nežinau, su kuo tai susiję – psichologų, psichoterapeutų gal reiktų klausti...“ Šituos žodžius „Anykštos“ žurnalistai vėlesnėse publikacijose interpretavo taip: „Aleksejus Luchtanas medinės pilies ant Šeimyniškėlių sumanytojams pataria kreiptis į medikus“ (Anykšta, 2004-05-29, 2004-06-05, 2006-04-08). Taip drastiškai interpretuojant, pas medikus faktiškai „pasiunčiamas“ ir pats sentencijos autorius, dalyvaujantis kitame panašiame projekte...
Taigi „ar reikia statyti pilį ant Šeimyniškėlių piliakalnio?“ Pastaruoju metu suaktyvinę pilies statybos temos eskalavimą, su šiuo klausimu „Anykštos“ žurnalistai išėjo į gatves. 2006 m. balandžio 22 d. numeryje skelbiami kelių gatvėje užkalbintų praeivių pasisakymai. „Invalidai neįstengia vaistų nusipirkti, o čia kažkokia pilis, be kurios tikrai galima gyvent“, – tokia Antano Kamarausko nuomonė. „Aš prieš statybas ant piliakalnio, nes jų metu būtų sudarkytas kraštovaizdis ir padaryta žala gamtai“, – aiškina dar viena pakalbinta praeivė Rasa Žąsinienė. Štai jums dar vienas argumentas – žala gamtai. Paplėtokime šią temą – gal paaiškės, kad būsimoji medinė pilis terš orą dūmais, kurie neabejotinai pakils, kai A. Bumblauskas su kino studijos atstovais ją imsis deginti?
Kaip sakoma, liaudies balsas – Dievo balsas. Turbūt tuo „Anykštos“ žurnalistai ir pagrįstų tokių nuomonių spausdinimą. Žinoma, ne Dievas tokias nuomones suformuoja. Šiuo atveju svarbios kvalifikuotos nuomonės, pagrįstos tikra informacija. Juras Jankevičius laidai „Klausimėlis“ sugeba parinkti ir dar įdomesnių nuomonių. Neabejoju, kad jei šio reikalo imtųsi jis, tai surastų ir teigiančių, kad Voruta buvo Anglijos karalienė ar panašiai... Skirtumas tik tas, kad „Anykšta“ savo surinktas nuomones spausdina ne humoro skiltyje.
Kaip balsas tyruose „Anykštos“ puslapiuose skamba Vytauto V. Landsbergio pasisakymas: „Geriausia kritika yra geresnis pasiūlymas – taip iškart auga kūrybinė mintis, ji nėra paniekinama, užblokuojama. Taip ir šiuo atveju, jei laikytumėmės geros scenaristikos tradicijų, turėtume sakyti, kad Anykščių pilies idėja yra gera, kol nėra geresnės“ (Anykšta, 2006-04-20).
Čia, žinoma, „Anykštos“ žurnalistams derėtų įsižeisti: taigi yra „geresnė“ idėja – statyti kalėjimų kompleksus! Ir jei ateityje į Anykščius važiuos ne turistai, o kaliniai, anykštėnai turėtų neužmiršti, kam už visa tai reikėtų padėkoti.
