Okupacijos patologijos
Teminė struktūra, kurią Kochanski suteikė savo knygai, jos skrupulingas dėstymas ir atsisakymas romantizuoti niūrų rezistentės gyvenimą yra geras pradžiamokslis daugeliui ukrainiečių, dabar kovojančių už Rusijos valdžia okupuotose Ukrainos teritorijose.
Knygos autorė, istorikė parodo, kaip sunku leisti pogrindinius leidinius ir pateikti tiesą platesnei visuomenei, kai okupantas juos apgaudinėja. Ji išsamiai aprašo tinklus, kurie buvo sukurti (į kuriuos įsiskverbė naciai ir jų bendradarbiai), siekiant išvengti okupantų pinklių ir papildyti ginklų sandėlius. Ji taip pat parodo problemas, susijusias su sudėtingais, tačiau pernelyg dažnai prastai informuotais užsienio sąjungininkais. Šias daugybę pasipriešinimo komplikacijų dabartiniai ukrainiečiai, kovojantys už savo laisvę, supranta pernelyg gerai.
„Pasipriešinimas“ prasideda nuo paprasto, tačiau retai Antrojo pasaulinio karo istorikų užduodamo klausimo: kodėl priešintis? Juk Hitlerio žaibiškas karas lengvai užėmė Europą. Buvo sumuštos nacionalinės Lenkijos, Nyderlandų, Belgijos, Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos kariuomenės.
Net galinga Sovietų Sąjunga atrodė pasirengusi žlugti, kai 1941 m. vasarą Vermachtas artėjo prie Maskvos. Daugeliu atvejų nacionalinės vyriausybės pabėgo arba sudarė faustiškus susitarimus su nacių okupantais. Taigi kaip žmonės, neturintys karinio pasirengimo, drįstų atsistoti ir susikauti su viską užkariaujančiu Vermachtu?
Kochanski rodo, kad daugumai žmonių saugiausia buvo nuleisti galvą ir, kai reikia, „išmokti staugti su vilkais“. Ir vis dėlto buvo tokių, kurie pradėjo priešintis. Jie priešinosi dėl poreikio išsaugoti savo orumą arba todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo, jei norėjo išgyventi. Tie patys impulsai šiandien žadina ukrainiečius.
Nacių okupacija vadovavosi negailestinga, netgi genocidine logika ir būtent tai paskatino Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimą, o pasipriešinimo mastas paprastai atspindi okupanto nusikalstamumo laipsnį.
Kochanski priešpastato gyvenimą okupacijos sąlygomis Vakarų Europos šalyse (Prancūzijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Bohemijoje ir Moravijoje bei Norvegijoje) su sąlygomis Rytų Europoje (Lenkijoje, Ukrainoje, Balkanuose ir buvusioje Sovietų Sąjungoje). Vakaruose nacių „okupacijos buvo vykdomos daug lengvesne ranka“.
Tiesa, šiurpios skerdynės įvyko Lidico mieste Bohemijoje ir Oradour-sur-Glane Prancūzijoje. Tačiau tokio lygio masinės žudynės išsiskyrė savo retumu, bent jau iki 1944 m., kai, pabrėžia Kochanski, besitraukiantis Vermachtas ėmėsi nusikalstamos taktikos, kurią ilgą laiką taikė Lenkijoje, SSRS ir Balkanuose, kur „masinės žudynės buvo norma“.
Masinės žudynės buvo norma, nes, Kochanski teigimu, „nacių rasinė teorija buvo pagrindinis veiksnys, lemiantis, kaip vokiečiai išlaikys užkariautus žmones“. Ir „visas rasinės politikos poveikis nukrypo į rytus, kur slavai ir žydai buvo laikomi Untermenschenais, žmonėmis, kuriuos reikia visiškai užkariauti, o paskui išnaikinti, kad būtų vietos germanų Lebensraum“.
Naktis ir rūkas Būtent nacių okupantų Rytų Europoje ir SSRS ištvirkime matosi paralelių su tuo, kas šiandien vyksta Ukrainoje.
Kochanski ypač išsamiai aprašo, kaip naciai palaužė miestų, miestelių ir kaimų savivaldos atstovus ir siekė palaužti pilietinę visuomenę. Tie patys metodai šiandien taikomi okupuotoje Ukrainoje: vietos pareigūnų žudymas ir grobimas; masiniai trėmimai, mokyklų, bažnyčių bei sinagogų uždarymas.
Rusijos kariuomenė šiandien reguliariai padeda „dingti“ vietos lyderiams. Vienas ryškus pavyzdys yra Chersono mero Ihoro Kolychajevo pagrobimas. Kolichajevas pasipriešino Rusijos okupacijai vieninteliu jam žinomu būdu: socialiniuose tinkluose pateikdamas pasauliui humanitarinės nelaimės, Jo likimas lieka nežinomas.
Solidarumas būtinas
Aiškiausia Kochanski pamoka, išdėstyta jos knygoje, susijusi su vienybe. Konkurencija tarp gaulistinių ir komunistinių pasipriešinimo grupių Prancūzijoje, tarp karališkųjų četnikų ir Tito partizanų Jugoslavijoje, tarp komunistų, liberalų ir Romos katalikų Italijoje, tarp žydų pogrindžio grupių ir lenkų pogrindžio armijos bei kitų etninių, religinių ir ideologinių susiskaldymų darė nesuskaičiuojamą žalą antinaciniams ir antifašistiniams pasipriešinimo judėjimams.
Kochanski apie Balkanus rašo: „Vyko etninio valymo karas, kurį didžiąja dalimi sukėlė Jugoslavijos skilimas į valstybes, kurias sudarė įvairios okupacinės jėgos. Tada vyko skirtingų jėgų pasipriešinimo karas prieš okupacines valdžias....Šis karas taip pat sukėlė du kitus vienu metu vykstančius konfliktus: karą prieš kolaborantus ir tariamus kolaborantus. Vienam vadovavo Tito, kitam – Draža Mihailovičius, kurių kiekvienas turėjo skirtingą taktiką ir galutinius tikslus ir taip sukėlė konfliktą, kuris iš esmės buvo pilietinis karas.
Čia pamoka Ukrainai aiški. Kovojančių vyrų ir moterų drąsa pribloškė pasaulį nuo tada, kai vasario 24 d. Putinas pradėjo savo žaibišką karą. Tačiau šios drąsos šaknys slypi tame, kad Ukraina yra suvienyta taip, kaip nebuvo šimtmečius. Ir ta vienybė turi paprastą, vienintelį tikslą: išsaugoti tautos suverenitetą ir žmonių gyvybes bei laisves.
Šiuo klausimu visos Ukrainos politinės jėgos yra absoliučiai ir nepajudinamai sutarusios. Likus kelioms dienoms iki karo pradžios, Ukrainos demokratinės jėgos – tiek opozicija, tiek prezidento Volodymyro Zelenskio sąjungininkai – susitiko su prezidentu, kad pažadėtų vienybę ginant savo tautą.
Šiandien, deja, Vakaruose yra tokių, kurie nesuvokdami, kad puikus Ukrainos karinis atsakas į daug didesnę įsiveržiančią Rusijos kariuomenę yra tiesioginis naujai atrastos vienybės rezultatas.
Jie ragina Ukrainą pasirengti aukoti teritorinę auką, kad būtų pasiektas taikos susitarimas su Rusija. Tokie skambučiai tariamai atspindi „realistišką“ požiūrį į diplomatiją. Visgi bet kokia užuomina apie norą pažeisti Ukrainos teritorinį suverenitetą gali sugriaus šalies politinę vienybę ir atverti Rusijai duris toliau niokoti šalį.
Kochanski savo knygoje aprašydama Ukrainos pasipriešinimą Antrojo pasaulinio karo metu turėtų padėti Rusijos lyderiams suvokti, panašūs dalykai tikrai kartosis. Kalbėdama apie Ukrains'ka Povstans'ka Armiia (Ukrainos sukilėlių armiją), Kochanski yra niuansuota ir disciplinuota.
Ji supranta baisią dilemą, su kuria susidūrė Ukrainos pasipriešinimo lyderiai, įstrigę tarp nacių Vermachto ir Stalino Raudonosios armijos. Žinoma, šiandien besiformuojantis Ukrainos partizaninis judėjimas nėra taip įstrigęs. Vietoj to, dabartinės partizanų pajėgos yra labiau panašios į Vakarų Europos ginkluotas pogrindžio armijas Antrojo pasaulinio karo metais, pajėgas, aprūpintas ir remiamas Vakarų demokratijų.
Tai, kad jie gali sukelti didelės žalos užpuolimas, buvo aiškiai parodyta, kai partizanų grupė smogė Rusijos aviacijos bazei giliai okupuotame Kryme, sunaikindama naikintuvus ir bombonešius, taip pat ginklų sandėlius. Be to, koloborantams neturėtų kilti abejonių dėl jų laukiančio niūraus likimo.
„Pasipriešinimas“ baigiamas paprastai ir tikrai nepakiliai, ne taip, kaip tikėtųsi pergales prieš nacizmą ir fašizmą šventę žmonės. Vietoj to, Kochanski atskleidžia, kaip sumišimas, nusivylimas ir kartėlis tvyrojo partizanų tarpe, kai jie ėmė susidurti su neaiškia ateitimi ir savo nesėkmėmis karo metu.
Kochanski cituoja vieną: „Kai dūmai išsisklaidė iš mūšio lauko, ėmė aiškėti, kad patyrėme didžiulį nacionalinį pralaimėjimą... Griebėmės paskutinių iliuzinių vilties šiaudų. Dar turėjome prisitaikyti prie naujos situacijos ir dabar susidūrėme su priešu viduje. Naciai pralaimėjo, bet pusei Europos prasidėjo nauja ir siaubinga Stalino Raudonosios armijos okupacija“. Toks nusivylimas būtų pražūtingas dabarties Ukrainos partizanams.
