Dailius Dargis
Valerijus Januškevičius sakė, kad stebėdamas būsimas savo aukas neretai su jomis tarsi susidraugaudavęs per atstumą. Pamenate, ką reiškia Stokholmo sindromas? Tai aukos meilė budeliui ir negalėjimas be jo gyventi, psichologų ištirtas ir plačiai aprašytas reiškinys, būdingas smurto aukoms, ilgalaikio nesaugumo jausmo pažeistiems asmenims. Tačiau šiuo atveju turime kiek neįprastą reiškinį – samdyto žudiko prisirišimą prie aukų.
„Atiduok pinigus! Jei ne, šausiu“
„Esu jautrios sielos žmogus, todėl kai kada nusikaltimus būdavo sunku daryti, – sakė jis. – Kartais sekdamas užsakovų nurodytas aukas nejučiomis su jomis susidraugaudavau. Stebėdamas jas ne kartą esu pagalvojęs: „Kaip būtų gera su tokiu žmogumi užmegzti draugystę.“ Stebint jų elgesį, bendravimą su aplinkiniais, užtekdavo laiko įvertinti, kad tai geras žmogus, bet turėsiu jį užpulti, o paskui apiplėšti. Tačiau darbas yra darbas, ką padarysi. Šiaip ne taip prisiversdavau skaudinti net simpatiją kėlusius žmones. Todėl vėliau stengdavausi kuo mažiau stebėti, kad neprisiriščiau prie jų, nes sunkiai sekdavosi juos pašalinti.“
Vis dėlto pasitaikydavo ir tokių, kurie savo elgesiu Valerijui sukeldavo daug juoko.
„Tarkime, atvažiuoja prie namų, pasistato kieme automobilį. Išlipdami iš mašinos apsidairo, ¬– aukų stebėjimo patirtimi dalijosi jis. – Bet kokius priešus bando įžvelgti net eidami į laiptinę. Įėję vėl apsidairo. Neretai taip elgdavosi tie, kurie būdavo pasportavę, praeityje užsiėmę kuria nors kovinio sporto šaka. Nešiodamiesi savigynai skirtą ginklą jie jausdavosi tarsi liūtai. Sutinku, esi liūtas prieš beginklį žmogų. Bet prieš tokį kaip aš, kuris tuo metu būdavo apsikarstęs ne vien tik pistoletais, bet ir automatais ar granatomis, nė trupučio nepašokinėsi. O jei ir pradėdavo šokinėti, būdavo akimirksniu suvaryti kaip rėtis. Juk tuo metu buvome karingai nusiteikę.“
Valerijus savo senam bičiuliui Vladimirui Rafejenkovui ne kartą yra sakęs: „Žmogui duodu tiktai vieną šansą. Vieną sykį pasakau geruoju: „Atiduok pinigus! Jei ne, šausiu.“
„Manydavau, kad jei užpultasis gavo nors vieną šansą, tegul džiaugiasi, – teigė jis. – Paskui – jo asmeninis pasirinkimas. Jeigu pamatėte automatą, patys nuspręskite, kaip tinkamiau pasielgti: ar kokį kung fu triuką demonstruoti, ar imtis paprasčiausio veiksmo – išmesti rankose laikomą pinigų maišą ir likti gyvam. Tai palikdavau spręsti pačiam užkluptajam.“
Pirmasis sėkmingas valiutos keityklos Gariūnuose savininko Adolfo Kelbovskio apšvarinimas 1994-ųjų rugpjūtį, kuriam užteko vienintelio šūvio, tik sustiprino Valeros norą tai pakartoti dar sykį. „Po pirmo apiplėšimo nuolatiniai nusikaltimų užsakovai per Ivaną Matulevičių perdavė: „Gražiai padirbėta. Gerai, kad nenušautas, nes jo mums dar prireiks, mes jį kada nors dar prigriebsim...“ – pasakojo Valera. – Teisingai buvo pasakyta, nes nepraėjus nė trejiems metams nutarėme jį dar kartą apiplėšti.“
Antrą kartą A. Kelbovskiui smogti nuspręsta 1997 metų kovo 18 dieną.
Prieš išpuolį I. Matulevičius pranešė, kad po pirmojo apiplėšimo A. Kelbovskis tapo atsargesnis – dėvėjo neperšaunamąją liemenę, pinigus ėmė nešiotis jos kišenėse, be to, namų nepalikdavo nepasiėmęs šaunamojo ginklo.
V. Januškevičius su V. Rafejenkovu pasikeisdami pradėjo stebėti pasiturimai gyvenusį, tačiau prabangos demonstruoti nemėgusį valiutos perpardavinėtoją. Prisimindamas šią žmogžudystę V. Rafejenkovas pareigūnams kalbėjo: „V. Januškevičius minėjo, kad po nepasisekusio Sergejaus Kutrynino nužudymo nakolščikai, asmenys, jam suteikę informacijos apie valiutos pardavėjus, pradėjo šaipytis, jog žmogų nužudęs be reikalo ir pagrobęs tik blynus. Todėl nuo pat pradžių, ruošdamasis nusikaltimui, V. Januškevičius pareiškė, kad A. Kelbovskį tyčia nužudys – nušaus. Be to, su juo jį sieja senos sąskaitos.“
„Kartą stebėdamas pamačiau, kaip A. Kelbovskis išėjo iš namų ir labai ilgai, įdėmiai apžiūrinėjo visus aplinkui esančius automobilius, tarp jų ir mano, – prisiminė V. Januškevičius. – Aš tuo metu jį sekiau pro žiūronus, todėl galėjau gerai matyti, kur jis žiūri. Tada supratau, kad jis pasiruošęs užpuolimui ir paprastai su juo nesusitvarkysiu.“
Vyrai A. Kelbovskio nutarė patykoti įprastai – ankstų rytą išeinančio iš laiptinės. Tačiau Valera persigalvojo ir nusprendė, kad tinkamiausia užpulti tada, kai vyras rakins buto duris ir jo rankos bus užimtos, o ginklas greičiausiai bus kišenėje. „Tada pagalvojau, kad man pavyks dar kartą jį apiplėšti nenužudžius“, – sakė V. Januškevičius.
Septyni šūviai į A. Kelbovskį
Tą dieną 6 valandą ryto Valera atvyko apsiginklavęs pistoletu „Walther PP“. Ginklas buvo su lazeriniu taikikliu, prie vamzdžio prisuktas duslintuvas. V. Rafejenkovas pasiliko automobilyje „Audi 80“, o V. Januškevičius užėjo į daugiabučio laiptinę. „Palaukiau, kol išgirdau, kaip jis žvangina raktais, ir pamanęs, kad tuo metu jis tikrai rankose neturi ginklo, išėjau iš už kampo, – prisiminė Valera. – Ginklą buvau nukreipęs tiesiai į jį, tačiau kai pamačiau, kad jo dešinėje rankoje pistoleto nėra, atsipalaidavau ir pamaniau, jog vėl be didelių nuostolių jo gyvybei tik apiplėšiu. Jam rusiškai pasakiau, kad nedarytų staigių judesių, tačiau jis sušuko. Labai nustebau, kai išgirdau šūvį. Pajutau, kad man nudegino šoną.“
V. Januškevičius sakė buvęs sutrikdytas šio netikėtai A. Kelbovskio paleisto šūvio. Tai sukėlė jo įniršio protrūkį. Valera teigė nenorėjęs šaudyti, nes baiminosi sukelti didelį triukšmą daugiabučio laiptinėje. Mat jis girdėjo, kad šalia esančiuose butuose ryte atsikėlę žmonės vaikšto, geria arbatą, buvo nesunku išgirsti, ką namo gyventojai šneka. „Galvojau: A. Kelbovskio atrakinto buto kambaryje jį iškraustysiu ir paliksiu, nes tų lavonų jau sočiai užteko, – tvirtino Valera. – Bet po jo paleisto šūvio supratau, kad jį reikės nukepti. Šaudyti į jį nenorėjau, nes baiminausi ir dėl to, kad sugadinsiu pinigus. Mąsčiau: pirmą kartą sužeisdamas suteikiau galimybę būti, o antrą kartą teks nužudyti. Ir kai pradėjau pleškinti be sustojimo... Septynias kulkas suvariau. Buvau supykęs, galvojau, jei sustosiu, jis suvarys kulką man, o aš nukrisiu. Jei A. Kelbovskis į mane būtų pataikęs ne 7,65 mm kalibro šovinį, o 11,43 mm, dabar su jumis nešnekėčiau. Geriausiu atveju atvažiavę policininkai mane būtų suradę gulintį be sąmonės.“
Valerijaus pistoleto apkaboje buvo 8 šoviniai. Kadangi į A. Kelbovskį iššovė 7, vienas buvo likęs tam atvejui, jeigu kaimynai bandytų jį sulaikyti. „Keisčiausia, kad paskutinis šūvis buvo A. Kelbovskiui į kaktą, bet po to jis dar su kaimynu bandė šnekėtis, – pasakojo V. Januškevičius. – Tas kaimynas išėjo, pažiūrėjo, kad A. Kelbovskis guli, o šis dar mėgino jam kažką aiškinti. Kadangi A. Kelbovskiui peršoviau žandikaulį, nelabai ką tas kaimynas suprato. Įsivaizduojate, septintas šūvis nepribaigia žmogaus. Teko skaityti, kad Amerikoje policininkams leidžiama nešiotis ir antrąjį ginklą. Kaip jie sako, paskutinio šanso ginklą. Atsargai jiems rekomenduojama turėti 9 mm kalibro ginklą. Bet kaip parodė praktika, tokie mažo kalibro ginklai yra labai neefektyvūs, ypač artimų kovų metu.“
.........
Valera sakė, kad jam nuo jaunystės laikų šaudykloje į kraują buvo įaugę nekreipti ginklo žmogui į galvą. „Į šią kūno vietą vengdavau šaudyti, nes nuo šaudyklos laikų tarp šaulių paleisti šūvį žmogui į galvą buvo laikoma promachu (netaiklumu), – tikino jis. – Per pratybas šaudydamas į žmogaus siluetą dažniausiai taikydavau į saulės rezginį.“
Dabar V. Januškevičius mano, kad jam skirta A. Kelbovskio kulka buvo kerštas už pirmojo apiplėšimo metu patirtus sužalojimus. „Manau, kad tai buvo garbinga kova, vos ne lygiosios, – tvirtino Valerijus. – Turbūt jis buvo labai piktas ant manęs, tryško kerštu, stengėsi nepasiduoti ir kovojo iš paskutiniųjų. Keistas sutapimas, bet tą rytą turėjome vienodus ginklus, tik mano buvo su duslintuvu, o jo be. Ši kova atrodė garbingai. Bet jeigu jau pradėjai šaudyti, tai ir pabaik.“
Nepaisydamas, kad buvo sužeistas, Valera iškratė A. Kelbovskio liemenę ir rado 45 tūkst. JAV dolerių. Jie buvo trijuose pakeliuose po daugiau kaip 10 tūkst. dolerių 100 dolerių kupiūromis. Jis tik po to pastebėjo, kad šaudant vienas pakelis buvo pažeistas – kulka nukirto banknotų viršutinį kampą.
