„Balsas.lt savaitė“ skelbia fragmentą iš 2013-aisiais Lietuvos mafijos biblija tapusios rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“.
Dėl nesėkmių, susijusių su šaudymu, Valerijus Januškevičius stipriai išgyveno. Vaikinas pastebimai pasikeitė: užsisklendė, didžiąją laiko dalį praleisdavo vienas. Todėl nestebina, kad netrukus jam pabodo studijuoti tai, kas nebuvo artima širdžiai. V. Januškevičius ėmė praleisti paskaitas viename Vilniaus technikume. Praleidus pusę paskaitų, pasiekė žinia, kad negaus stipendijos.
„Nužudysiu ir atnešiu stipendiją“
„Tai sužinojęs, labai išsigandau, nežinojau, kaip reikės pasiteisinti motinai“, – sakė V. Januškevičius. Didžiausias košmaras jam buvo grįžti namo be stipendijos, kurią kas mėnesį, nepasilikdamas nė kapeikos, atiduodavo gimdytojai. Išsigandęs jaunuolis nutarė griebtis beatodairiškų veiksmų.
Šį Valerijaus biografijos faktą reikia priminti kaskart, kai kalbama apie jaunimo beviltiškumą, ieškojimus ir paklydimus. Tai gali būti puikus pavyzdys psichiatrijos, pedagogikos ir sociologijos vadovėliams. Valerijaus elgesys gali padėti atskleisti mums, suaugusiesiems, sunkiai įmenamus jaunuolių nusikalstamumo motyvus ir priežastis. Jų iki šiol negali suvokti medikai, psichologai, pedagogai, tėvai. Žudikų istorijas narpliojantys psichologai neretai tvirtina, kad neįveikiamas potraukis naikinti įskiepijamas dar vaikystėje, todėl V. Januškevičiaus subrandintas pirmojo nusikaltimo planas negali nekelti prieštaringų jausmų.
Net kai nusiminimas praėjo, pyktis ant tėvų ir baimė padidėjo, todėl 1972-ųjų lapkričio 27-osios vakarą, būdamas šešiolikos metų, V. Januškevičius nusprendė: „Ką nors nužudysiu, apvogsiu ir galų gale atnešiu tą nelemtą stipendiją.“
Kodėl jis nusprendė taip pasielgti? Prieš ką protestavo? Šiandien, prisimindamas pirmąją savo įvykdytą žmogžudystę, Valera sako, kad taip pasielgė iš principo, keršydamas tėvams, kurie jį tam tikrais atvejais pernelyg griežtai auklėjo.
Tą rudens vakarą, pasibaigus treniruotei, SDAALR respublikinio komiteto šaudymo klubo saugykloje jis nepaliko treniruotėse naudoto pistoleto „Margolin“. Prie šono turėdamas ginklą, į neviltį puolęs Valerijus kurį laiką bastėsi po Vilnių.
Nušovė KGB karininką
Maždaug 4 val. ryto (tuo metu lauke buvo apie 0 laipsnių, kritulių nebuvo) su kitais dviem gatvėje sutiktais nepažįstamais vyrais, kurių vienas, sprendžiant iš išvaizdos, buvo muzikantas, Žirmūnų gatvėje Valerijus susistabdė automobilį „Moskvič 408“.
Jį vairavęs M. Ivanovas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo KGB karininkas, tačiau naktimis nuosavu automobiliu papildomai uždarbiavo kaip taksistas.
Kai kiti du pakeleiviai išlipo, V. Januškevičius paprašė pavėžėti prie tuometės N. Gogolio (dabar A. Smetonos) gatvės 5-ojo namo. Už keliasdešimties metrų – V. Kapsuko gatvės namas, kuriame tuo metu gyveno Valera su tėvais. Taksi privažiavus prie namų, V. Januškevičius persigando, nes kišenėje neturėjo nė kapeikos. Pastebėjęs, kad M. Ivanovas yra fiziškai stiprus ir galėtų jį nesunkiai aptalžyti už tokią naktinę pramogą, Valera sunerimo. Be to, bijojo, kad bus pažadinti jo tėvai, kuriems ne tik šis nuotykis, bet ir žinia apie prarastą stipendiją būtų sukėlusi neigiamų emocijų.
„Pamenu, sėdžiu mašinoje ir galvoju, kaip iš jos ištrūkti. Vairuotojas nebuvo linkęs susitarti gražiuoju, pradėjo griežtai mane kratyti, užgaulioti ir net gąsdinti. Na, viskas, galvoju. Kadangi pinigų su neturėjau, nė nesusimąstydamas atsidariau ginklo dėtuvę, išsitraukiau pistoletą ir tris kartus į jį šoviau. Pamenu, kraujuodamas jis dar kažką rusiškai lemeno, o galiausiai išstenėjo: „Ach ty“, (išvertus iš rusų k. – ach tu) – ir susmuko“, – pasakojo V. Januškevičius.
Vėliau milicijos tardytojai nustatė, kad V. Januškevičius tris kartus šovė M. Ivanovui į galvą ir jį iškart patiesė.
Nužudęs žmogų Valerijus pagalvojo, kad automobilį su lavonu palikti netoli namų nėra gera mintis, tad nušautą saugumietį perkėlė į keleivio vietą, o pats sėdo prie „Moskvič 408“ vairo ir nuvairavo iki Vingio parko. Čia ir pastatė automobilį.
„Jau tada pamaniau, kad neverta palikti jo prie namų, nes kitą rytą milicijos darbuotojų šuo pėdsakais arba pagal kvapus atves seklius prie mano buto durų, juk gyvenau už keliasdešimties metrų esančiame name. Supratau, kad reikia mašiną nuvairuoti kur nors kitur, o paskui kaip nors grįžti namo. Kadangi mokėjau neblogai vairuoti, neskubėdamas pasiekiau Vingio parką. Tais laikais Vilniaus gatvės ir dieną, ir naktį būdavo tuščios. Faktiškai nekreipdamas dėmesio į kitas mašinas galėjai važinėti po miestą“, – atsiminė jis.
Vingio parko miškelyje palikdamas mašiną su lavonu V. Januškevičius pasiėmė aukos kišenėje rastus 27 rublius, vairuotojo pažymėjimą, automobilio techninį pasą bei perspėjimo taloną. Dokumentus jis užmetė ant tuomet veikusios „Kauno“ parduotuvės stogo, o ginklą turėjo su savimi.
Paryčiais į namus grįžo pėsčiomis.
Nuslėptas apiplėšimas
Kitą dieną Valerijus iš tėvo pasiskolino 3 rublius ir atidavė motinai svetimu krauju aplaistytą „stipendiją“. „Tokia buvo mano baimės nepaklusti tėvams ir prarastos stipendijos kaina“, – sakė jis. Vėliau V. Januškevičius iškart nuėjo į šaudyklą, pakeitė savo pistoleto daužiklį ir dilde išvalė kanalą.
Kaip jautėsi nužudęs pirmąją savo auką? „Šis žmogus mane dažnai naktimis persekiojo sapnuose. Jaučiau šūvio kvapą. Tai smarkiai įsirėžė man į atmintį. Net praėjus keleriems metams vis sapnuodavau šią žmogžudystę“, – tvirtino Valera.
Sovietiniais laikais klestėjusi cenzūra tuomečiuose laikraščiuose, radijuje ir televizijoje draudė skelbti žinias apie kriminalinius išpuolius ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tad suprantama, kad apie šį nužudymą nė viename tuomečių spaudos leidinių nebuvo nė menkiausios užuominos.
Juk buvo nušautas po tarnybos savo automobiliu uždarbiavęs kagėbistas, tad niekas iš aukštų Vilniaus miesto KGB darbuotojų nenorėjo triukšmo ar kad visuomenė išgirstų apie tokį drastišką nusikaltimą. Teisėtvarkos pajėgos užsimojo tyliai išsiaiškinti įžūlaus nusikaltimo vykdytoją ir ėmėsi skubių veiksmų. Į žudiko paieškas aktyviai įsitraukė ir saugumiečiai.
Nesėkmingos dienos svetur
Valerijui nedavė ramybės mintis, kad ateis diena, kai į jo namus pasibels milicininkai, todėl sumanė sprukti iš Vilniaus.
„Suvokiau, kad tokius nusikaltimus narplioja protingi žmonės, todėl vis tiek vieną dieną mane prigriebs. Vienas šaudyklos treneris neretai erzindavo įkyriai šnekėdamas, kad žudikas vis dėlto bus surastas, – pasakojo V. Januškevičius. – Neatlaikęs įtampos iš motinos paėmiau 50 rublių, pasakiau, kad išvažiuoju į šaudymo varžybas, kurios vyks Kijeve (Ukraina), susikroviau daiktus ir palikau namus. Nuvykau į oro uostą, už pusę kainos nusipirkau studentui skirtą lėktuvo bilietą ir išskridau į Ukrainą. Iš pradžių keletą dienų basčiausi Kijeve, o paskui pasiekiau Rygą. Nakvodavau gatvėse, už kelis rublius keletą naktų pernakvojau vienos prekybos bazės patalpose.“
Bastydamasis toli nuo namų, Valerijus nusipirko Baudžiamąjį kodeksą rusų kalba. Perskaitęs jį sužinojo, kad už jo įvykdytą nusikaltimą suaugusiems asmenims skiriama 15 metų, o nepilnamečiams – 10 metų nelaisvės bausmė.
Ne kartą giliai įkvėpęs oro nusprendė, kad dėl tiek metų trunkančios bausmės nesislapstys ir verčiau atliks teismo skirtą bausmę. „Aš savo kraštui, namams atsidavęs žmogus. Supratau – jei teks pasirinkti besislapstančio bėglio dalią, reikės daryti naujus nusikaltimus, kad pragyvenčiau. Kadangi nei mokėjau, nei norėjau jų daryti, nusprendžiau grįžti į Vilnių ir sulaukti dienos, kai man bus skirta vieta belangėje“, – tvirtino V. Januškevičius.
Tomis dienomis „Moskvič“ salone milicijos sekliai aptiko tris mažo kalibro šovinių tūteles. Netrukus pagal išimtas iš nužudytojo kūno kulkas buvo nustatyta, kad šauta iš pistoleto „Margolin“.
Teismas paskyrė maksimalią bausmę
1972-ųjų gruodžio 19-ąją šalia tuomečio „Planetos“ (dabar „Skalvijos”) kino teatro pastato V. Januškevičiui pirmąsyk buvo užsegti antrankiai. „Keista, bet tą akimirką jaučiausi laimingas. Pamaniau: pagaliau baigta su šia istorija. Visiškai nesigailėjau, kad buvau sučiuptas, džiaugiausi, jog nuo šiol turėsiu galimybę pavalgyti, nusiprausti, o galiausiai ir išsimiegoti“, – pirmas suėmimo akimirkas apibūdino Valerijus.
„Žinia, kad jis nušovė taksistą, buvo labai netikėta. Mokykloje nebuvo matyti jokių požymių, kad jis galėtų daryti tokius sunkius nusikaltimus. Visi stebėjosi, kad Valera sumanė tokią kvailystę – apiplėšti taksistą, bet išėjo ne apiplėšimas, o nužudymas. Ne mažiau pritrenkė faktas, kad taip jis pasielgė baimindamasis tėvų, nes į namus negalėjo grįžti be tos varganos keliasdešimties rublių stipendijos“, – liūdnus įvykius prisiminė buvęs bendramokslis ir Seimo narys Saulius Pečeliūnas.
Prieš dešimtmetį buvę Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos auklėtiniai surengė klasės susitikimą. Net tą šventinį vakarą buvę Valerijaus klasės draugai kalbėjo apie tragišką atvejį, į kurį jis įsipainiojo dėl, galima sakyti, netinkamai susiklosčiusių aplinkybių.
Vilniaus apygardos teismo archyve saugomos bylos nuosprendyje rašoma, kad V. Januškevičius visiškai prisipažino esąs kaltas.
Kadangi V. Januškevičius padarė sunkų ir visuomenei labai pavojingą nusikaltimą, nors buvo nepilnametis, prisipažino esąs kaltas, tuometė Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teismo pirmininko M. Ignoto ir liaudies tarėjų M. Lesienės bei S. Saugėno, atsižvelgusi į visuomenei labai pavojingą nusikaltimo pobūdį, 1973 metų kovo 9 dieną V. Januškevičiui skyrė maksimalią nepilnamečiams numatytą laisvės atėmimo bausmę – 10 metų nelaisvės. Jis buvo nuteistas pagal sovietinės Lietuvos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį (nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis).
Valerijui skirtas įkalinimas sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Apie tai sužinoję nacionalinės televizijos žurnalistai nepraleido progos užfiksuoti V. Januškevičiaus kalbos teisme. „Jie ėmė iš manęs interviu. Nors buvau nepilnametis, televizijos reporteriai nesivargino pridengti mano veido – rodė atvirai, be jokių dangstymų. Neturėjau supratimo apie kriminalinius reikalus, taisykles, todėl prieš kamerą elgiausi natūraliai. Vėliau dėl šio interviu tėvas ant manęs smarkiai supyko, sakė, kad šeimai užtraukiau didelę gėdą. Jis šaukė: „Tu ką, nori būti žvaigždė, kad daliji interviu? Ir kaip man dabar reikės pažiūrėti į akis kaimynams?“ – po daugelio metų knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“ autoriui atskleidė Valerijus.
