Derybos dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės dar tebesitęsia. Optimistai mano, kad susitarimas gali būti pasiektas iki šių metų pabaigos, tačiau šiandien iš tikrųjų būtų pernelyg drąsu daryti tokias prognozes. Galima priminti, jog derybų eigą negatyviai paveikė buvusio JAV Nacionalinio saugumo agentūros darbuotojo Edwardo Snowdeno nutekinta informacija, kuri atskleidė, kad JAV specialiosios tarnybos šnipinėjo įtakingus Europos Sąjungos lyderius. Tai kuriam laikui atšaldė susivienijusios Europos santykius su partneriais už Atlanto, lėmė pasitikėjimo vakuumą, kurį šiandien, atrodo, po truputį pavyksta įveikti.
Derybos nėra lengvos ir dėl tos priežasties, kad TTIP yra milžiniškas ir labai ambicingas projektas. Jo realizavimas reikštų didžiulės bendros rinkos, kuri apimtų daugiau nei 800 mln. vartotojų, sukūrimą. Šioje rinkoje daugiau nebūtų muitų barjerų, vyktų laisva prekių cirkuliacija, būtų įvestos bendros ekologinės ir sanitarinės normos, bendros ekonominio saugumo taisyklės ir panašiai. Taip pat pažymima, jog šiai rinkai tektų apie pusę pasaulio BVP bei vienas trečdalis globalios prekių apyvartos. Prognozuojama, kad TTIP sukurtų apie 2,2 mln. papildomų darbo vietų abipus Atlanto.
Suprantama, kad toks milžiniškas projektas negali nekelti ir tam tikrų baimių bei abejonių. Esmines baimes irgi nesunku įvardinti. Visos jos koncentruojasi Europoje. Pirmiausia nuogąstaujama, jog JAV ir ES sąveikoje dominuos Vašingtonas, o Europos Sąjunga taps „ekonomine JAV tarnaite“. Taip pat nurodoma, kad ES sanitarinės normos ir reikalavimai dažniausiai yra griežtesni nei JAV. Nerimas yra susijęs su šių normų suvienodinimu „Vašingtono naudai“, tai lemtų standartų kritimą ir kontrolės susilpnėjimą.
Kiek tos baimės ir nuogąstavimai yra pagrįsti – diskusijų klausimas. Bent jau dėl galimo standartų kritimo Europos Komisija yra pasisakiusi gana aiškiai: „EK palaiko laisvosios prekybos idėją, tačiau vardan jos negali būti aukojami europiniai standartai – ypač tokiose srityse kaip maisto sauga, sveikata, socialinė ir duomenų apsauga arba kultūrinė įvairovė“. Tai parodo, kad ES derybose su JAV yra suformulavusi aiškią ir tvirtą poziciją šiais klausimais.
Pažymima, jog politinis Europos elitas iš esmės palaiko TTIP idėją ir dirba tam, kad susitarimas būtų pasiektas. Susitarimui dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės pirmiausia oponuoja įvairios kairiosios jėgos, kurios mato TTIP kaip tiesioginę globalizacijos išraišką. Šios jėgos akcentuoja ne tik ekonominius, bet ir kultūrinius pavojus, susijusius su galimu transatlantinių korporacijų dominavimu, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo „makdonaldizacija“ ir pan. Nesunku pamatyti, kad TTIP iš esmės yra įkūnytas kiekvieno tikro antiglobalisto košmaras.
Čia verta paminėti, kad TTIP jau spėjo praminti „ekonomine NATO“. Viena vertus, šis palyginimas gali pasirodyti nekorektiškas. Lyginti gynybinę NATO funkciją, paremtą kariniu solidarumu, su ekonominių sienų atvėrimu nėra lengva. Tačiau panagrinėjus šį klausimą atidžiau galima sutikti, jog tam tikro racionalumo lyginti TTIP ir NATO yra.
Gynybinis NATO aljansas garantuoja glaudžią Europos valstybių (dauguma iš jų yra ES narės) ir JAV sąveiką. Pažymima, kad TTIP taps dar vienu šios sąveikos ramsčiu, suteikiančiu daugiau stabilumo visam transatlantinio „bendradarbiavimo pastatui“. Europos Sąjunga ir JAV taip pat bus suinteresuotos bendros ekonominės erdvės stabilumu bei jos apsauga nuo negatyvių reiškinių. Čia galima įžiūrėti NATO būdingos kolektyvinio saugumo koncepcijos pėdsakus, tik šiuo atveju nukreiptus į ekonominę sferą.
Svarbus aspektas yra ir tai, kaip į tokį ekonominį JAV ir Europos Sąjungos aljansą reaguotų pasaulis. Nėra abejonių, kad TTIP suformuotų labai reikšmingą ekonominės jėgos centrą, juolab kad ir atskirai JAV bei ES ekonomikos yra labai reikšmingos ir įtakingos globalioje erdvėje. Vertinant jėgų balansą, svarbus rodiklis yra pasaulio šalių reitingas pagal BVP. Šiame reitinge ir toliau įtikinama lyderė yra JAV. Į pirmą dešimtuką taip pat patenka keturios ES valstybės ir keturios BRICS šalys (kitaip sakant, visos, išskyrus Pietų Afrikos Respubliką). Tačiau aptariant TTIP svarbu įvertinti bendrą Europos Sąjungos BVP. Sudėjus visų 28 ES šalių BVP rodiklius, bendras BVP siekia 17 958 074 mln. JAV dolerių. Jis lenkia JAV BVP, kuris sudaro 16 768 100 mln. JAV dolerių.
Rimčiausiu tiek JAV, tiek ES konkurentu galima laikyti BRIKS valstybes. Verta paminėti, kad jų bendras BVP sudaro 15 810 777 mln. JAV dolerių, t. y. nusileidžia ne tik bendram ES, bet ir JAV BVP. O atsižvelgiant į tai, kad BRICS šalių gyventojų skaičius yra kur kas didesnis nei JAV ir Europos Sąjungoje (atitinkamai apie 2,9 mlrd. ir 800 mln.), tenka konstatuoti, kad vienam šių valstybių gyventojui tenka gerokai mažesnė BVP dalis nei ES ar JAV atveju. Dar vienas aspektas – BRIKS yra nominalus susivienijimas be didesnių realių integracinių perspektyvų.
Atsižvelgiant į visa tai, neabejojama, kad susitarimas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės tarp ES ir JAV pakeis bendrą ekonominį balansą pasaulyje. Dėl to iš esmės nerimaujama tiek Rytų Europoje (ryčiau ES sienos), tiek Azijoje. Tačiau šis nerimas irgi nėra vienodas.
Pavyzdžiui, Azijoje ne tik nerimaujama dėl TTIP, bet ir akcentuojama, kad ES ir JAV pasiekus tokį susitarimą atsiranda ir naujų galimybių. Primenama, kad dar 2011 metais Europos Sąjunga pasirašė susitarimą dėl laisvos prekybos su Pietų Korėja. Tai reiškia, jog tokiais susitarimais TTIP erdvę galima dar labiau plėsti. Vargu ar prie šios erdvės siektų prisijungti Kinija, tačiau neatmetama galimybė, kad JAV ir ES laisvos prekybos zona plėsis toliau, įtraukdama į savo orbitą Kanadą ar pagal BVP rodiklius pirmame pasaulio šalių dešimtuke esančią Japoniją.
Rimčiau dėl TTIP yra sunerimusi Rusija. Ji nemato susitarime dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės tarp ES ir JAV jokių privalumų sau ir įžvelgia vien grėsmes. Maskvai tokia ekonominė sąjunga pirmiausia taptų vienapolio pasaulio, kur akivaizdžiai dominuoja Vakarų civilizacija, ženklu, juolab kad Rusijai nepavyksta kurti savų geopolitinių ir ekonominių susivienijimų. Ambicingas Eurazijos ekonominės sąjungos projektas iš esmės patyrė fiasko, taip ir nesugebėjęs tapti atsvara Europos Sąjungai. Maskva iš dalies pati jį sužlugdė savo agresyviais veiksmais, nukreiptais prieš Ukrainą. Šie veiksmai, viena vertus, privertė reaguoti Vakarų pasaulį, kuris įvedė sankcijas, kita vertus, privertė sunerimti ir artimiausius Rusijos sąjungininkus. Tokioje situacijoje Maskvai belieka pulti TTIP projektą informacinėje erdvėje, eskaluojant šiame straipsnyje minėtų baimių temą: galimą ekonominį susitarimą tarp ES ir JAV bandoma vaizduoti kaip grėsmę Europai, kuriai po tokio susitarimo pasirašymo „Vašingtonas diktuos savo valią“.
Bet kuriuo atveju susitarusios dėl TTIP Europos Sąjunga ir JAV žengtų labai svarbų žingsnį, kurio teigiamos pusės yra gana aiškios, o neigiamos labiau priklauso abstrakčių baimių diskursui. Galima tikėtis, kad toks susitarimas galiausiai bus pasiektas, nors lygiai taip pat tikėtina, jog jo dar reikės palaukti. Akivaizdu ir tai, kad TTIP taps aiškiu Vakarų pasaulio stiprėjimo ženklu, o tokie ženklai labai reikalingi ir JAV, ir Europos Sąjungai.
