Dabar Antano gyvenimas kardinaliai kitoks. Jis sostinę iškeitė į ramybę Trakų rajone, kur pats, savomis rankomis, pasistatė namą. Ateities planuose sodyboje turėtų atsirasti net ir scena.
„Sodyboje auginu moliūgus ir po kelių savaičių galėsime padaryti rinkimus. Išrinksime gražiausią moliūgą į visų moliūgų Seimą“, - pašiepia Antanas.
Politikos atsisakęs vyras atvirai pripažįsta, kad ketverius metus valdyti valstybei nebuvo lengva, tačiau dabar nesigėdija savo tėvams pažiūrėti į akis.
Laikėsi Dievo įsakymų
- Ar vis dar reaguojate, kas vyksta politikoje?
- Žinoma. Nors televizoriaus neturiu jau ketverius metus, klausausi radijo.
Politikoje likę tie patys veidai, ta pati retorika, tačiau žmonės į tai žiūri kaip į ironiją. Niekam jau nenuostabu, kai politikas visiems žada, kad po rinkimų tam tikrame rajone atsiras nauji būstai.
- Tai, kas vyksta politikoje, vieniems kelia juoką, kitiems pykti. O jums?
- Aš pasakyčiau taip – netgi tuo metu, kai Seime buvome išrinkti mes, šou pasaulio atstovai, tokių „bajerių“ tikrai nedarėme. O kai jie valstybei labai daug kainuoja, tai jau tikrai nėra „bajeriai“.
Tad apmaudu, kad prirenkame tokių, kurie be jokios sąžinės graužaties gali leisti pinigus į šoną.
- Būdamas politiku atrodėte pakankamai pasitikintis savimi....
- „Šoumenai“, aktoriai ir kiti scenos žmonės gali viską suvaidinti. Jie gali vaidinti rimtus žmones, esančius Seime. Ir tai daryti net ketverius metus.
- Tai jūs norite pasakyti, kad visą laiką vaidinote?
- Galvojate lengva vaidinti politiką, rimtą žmogų, net ketverius metus?
- Bet ar jūs norėjote ką nors pakeisti?
- Žinoma, kad norėjome. Gal ir šiek tiek gavosi, tačiau ne tiek, kiek norisi. Pirmiausiai mes apsvilome pirštus, o tada darėme tai, ką galėjome.
- Bet eidamas į politiką jūs ėjote dirbti ar tai tebuvo pokštas?
- Žinojau, kad rimtai dirbsiu. Aš žinojau, kad nuo pat pradžių galiu susigadinti savo ateitį, žinojau, kad man tikrai neverta imti jokios dėžutės, nes kaip aš po to galėčiau pažvelgti kad ir savo tėvams į akis.
- O dabar galite?
- Taip. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų, kurių mes laikėmės, kaip partija, buvo nevogti.
- O kitų laikėtės?
- Kiek įmanoma. Gi paskolų dėžutėse neėmėme.
- Tai ar nepasiilgote politiko gyvenimo?
- Pasiilgau studentų laikų – kai trūko dešros, bet ne humoro.
Svajonė – draugų festivalis
- Kodėl nusprendėte gyventi užmiestyje?
- Ūkininkavimas – sena svajonė, kurią vis nešiojausi širdyje, bet dabar galiu įgyvendinti. Dėl to jaučiuosi laimingas žmogus. Niekada nebuvau miesto žmogus, todėl žemiški darbai man paprasti. Pats pastačiau namuką sau, noriu pabaigti kultūros centrą, taip pat planuoju sodyboje pastatyti sceną.
- Bet iš kur visos žinios?
- Praėjau tėvo statybų mokyklą. Augome name, todėl nebuvo taip sudėtinga ir savo pasistatyti.
-Tai kokia buvo jūsų vaikystė?
Dar būdamas vaikas kartu su broliais padėjau tėčiui statyti namą. Sunku įsivaizduoti gyvenimą bute. Net dabar sunku įsivaizduoti gyvenimą Vilniuje.
Man čia trauma būti. Per daug žmonių, eismo, automobilių. Visi kažkur skuba ir kažkokį „biznį“ daro. Man tokio gyvenimo nereikia.
- Esu laisvas, nepriklausomas. Atsikeliu tada, kada atsikeliu. Dirbu tiek, kiek noriu, matau, kaip keičiasi gamta ir gyvenu be jokio streso, įtampos.
- Tai tada turėjo būti labai sunku, kai čia gyvenote ir dirbote?
- Vilniuje gyvenau dvylika metų, tai šuo ir kariamas pripranta. Bet nebuvau išlepęs, todėl man nebuvo problemų gyventi studentų bendrabutyje, kuriame praleidau aštuonerius metus.
- Ar pats dar rengiate koncertus?
- Aš esu muzikalus, tačiau pats nerengiu. Šiuo metu visas jėgas esu atidavęs statyboms. Galbūt ateityje surengsiu, nes šiuo metu gyvenu sava svajone sodyboje surengti draugų festivalį.
