Televizorius mane pasveikino: 2004-aisiais turėsiu naują prezidentą, premjerą ir Seimą. Tai ačiū. Gresia tikri žaliosios beždžionės metai.
Nors laikraščiai ir televizorius su vis kartojamais kraują pamažu čiulpiančiais kadrais (Paksas įeina į savo kabinetą, varto laikraščių krūvelę, nusivelka švarką ir kabina jį ant krėslo; Paksas eina tarp susirinkusiųjų salėje ir sėdasi šalia laimingai besišypsančio Borisovo ir pan.) man labiau primena gyvatę, su kvailu pasimėgavimu čepsinčią savo uodegą.
Naujųjų metų sutikimas mano televizoriuje pasižymėjo kaip niekad suklestėjusia kanalų draugyste. Pritrūko žvaigždžių – ir Vilniuje, ir Maskvoje. Rusiškų kanalų žiburėliuose ir komikų vakaruose triumfavo Ala Pugačiova su šeima – trumpa suknele ir ilgaauliais batais ji, matyt, bėgiojo iš vienos filmavimo studijos į kitą. Josifas Kobzonas ir Sofija Rotaru mirgėjo drauge su reklama, paleidžiama tuo pačiu metu visais kanalais. Lietuviai gruodžio 31 dieną į savo apniukusią padangę iškėlė žavųjį Rytį Ciciną. Jam talkino, prie stalelių sėdėjo ir tarp jų blaškėsi mikutavičiai, valinskienės, mildažytės. Labai norėjau miltuose apvoliotą Brazilijos upėtakį suvalgyti pasinėręs į kokią nors dramą ar melodramą. Neišdegė. Užtat sausio pirmąją šaunioji TV4 neužmiršo "Likimo ironijos, arba Po pirties", atšventusios 30-metį. Lietuviai kultinio filmo dar, deja, nesukūrė, o jeigu ir sukūrė, tai jo nekultivuoja. "Traviatą", ir tą naujasis direktorius Kėvišas numarino – visada žiūrėdavau pirmojo veiksmo transliaciją per TV. Naujas elitas – naujos ir operos bei operetės.
Apie tą elitą buvo kalbama dar prieš Naujuosius laidoje "Dviguba teisybė". Patiko sovietinės elitinės ponios Ferensienės mintis, kad suplakėm į vieną krūvą ir politinį, ir ekonominį, ir sportinį, ir televizinį, ir dar kažin kokį elitą – nebeatsirenkam. Laidos vedėja vis prašė ištarti vieną kitą pavardę "tų arba ne tų", tačiau niekam neapsivertė liežuvis pripažinti ką nors daugiau, be poeto Marcinkevičiaus. Poetė ir Seimo narė Teišerskytė viešai prisipažino esanti poetė vidutinybė ir tikrai nepriskirianti savęs kilmingajai klasei. Šiai atstovaujantis svečias iš Rusijos ponas Vasiljevas kukliai priminė, kad reikia turėti tam tikrus protėvius ir, pageidautina, tam tikrą gyvenimo stilių. Laidoje kaip elitiniai buvo paminėti ir mūsų "Šiaurės Atėnai": juos teskaito keletas tūkstančių, o štai tokį anokį "Stilių" – net keliasdešimt tūkstančių. Teišerskytė teigė jau seniai kovojanti, kad Spaudos rėmimo fondas tuos visiems po truputį išbarstomus kelis milijonus skirtų vienam vieninteliam solidžiam kultūros leidiniui, kuris būtų nemokamai dalijamas bibliotekoms ir mokykloms. Išeitų kažkas panašaus į "dvigubą teisybę"?
Aš, kaip buvęs dramos teatro gerbėjas, išgirdęs "Nuo... iki..." anonsą – Monikos Mironaitės asmeninio gyvenimo paslaptys – atsisėdau ir priekabiai išklausiau jos dukros ir laidos autorių pasakojimą, praėjus, taip sakant, po asmens mirties reikiamam (?) laiko tarpui. Sužinojau, kad greit sulauksime aktorės dukros parašytos knygos – leidyklos, pajutusios skonį ir kvapą, tuoj dešifruos bent jau XX amžiaus iškiliąją Lietuvą. Grožinė literatūra lieka elitiniam skaitytojui, o visiems kitiems juk irgi reikia kokios nors rūšies dvasinio peno. Laidoje labiausiai kliuvo Juozui Baltušiui, negirdėtam donžuanui ir šeimos teroristui. Nors Monika Didžioji ir jį, ir kitus vyriškius, gali būti, rinkosi ir keitė pati. Tačiau tokią versiją kuriam nors TV kanalui turėtų pasiūlyti jau Baltušio "komanda".
Vos neparašiau "kepykla". Prieš Naujuosius teko garbė patekti į didelį pasisekimą turintį Koršunovo spektaklį pagal Šekspyro "Romeo ir Džuljetą". Jaunieji herojai atstovauja konkuruojančioms kepykloms. Tešla, pati tikriausia tešla, yra šio kūrinio "vinis". Kodėl gi ne, jeigu publikai taip maloniau suvirškinti tragediją. Miltais išbalinti mirštančių personažų veidai ir geležinis kubilas avanscenoje man pasirodė atkeliavę iš Nekrošiaus spektaklių – na, jo fantazijos vaisių užteks ilgam ir visiems. Tačiau kepyklų susistumdymuose, mano galva, "neišdegė" toks dalykėlis kaip meilė ir mirtis. Prapuolė Merkucijus, triumfavo Auklė. Mirtis buvo išpustyta, o tada ir meilė išsiminkė ne tokia jau amžina, įstabioji Džuljeta myli daugiau savo pačios įstabią meilę.
Ką gi, linkiu jums gyventi, žiūrėti ir atskirti.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
