Pradėdamas kalbėti jautria tema, psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis teigia, kad žvelgiant į paauglių savižudybių statistiką, vaikinai žudosi dažniau nei merginos, tad būtent dėl šio rizikos elemento, labiau kreipti dėmesį ir sunerimti reikėtų dėl jauno amžiaus vaikinų.
„Pagal amžiaus grupes pastebima, kad nuo 9 iki 19 metų amžiaus savižudybių atvejų skaičius yra 5 iš 100 tūkst., o nuo 20 iki 25 – 25 atvejai iš 100 tūkst. Dėl tokios statistikos teigiama, kad ši problema yra sąlyginai daugiau jaunų žmonių bėda. Visgi, problematiškiausia paauglių grupė, linkusi į savižudybes, yra 13-16 metų amžiaus“, – dalinasi savo įžvalgomis specialistas.
Ženklai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį
Psichoterapeutas pasakoja, kad dažniausiai polinkio į savižudybę signalus žmonės pastebi įvykus nelaimei. Visgi, kad būtų galima išgelbėti laiku gyvybę, jis teigia, jog būtina atkreipti dėmesį į bet kokius žmogaus emocijų pokyčius:
„Visuomet reikia atkreipti dėmesį į tai, ką ir kaip kalba vaikai. Jeigu išgirstate keistas, netikėtas užuominas, sukluskite. Žinoma, svarbu pažymėti ir tai, kad savižudybė yra daugiaveiksmis reiškinys, kuomet priežastimi tampa skirtingi aspektai. Pastebėjus vieną jų, ne visuomet pasiseka nuspėti nelaimę.
Visgi, pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, ką yra lengviausiai pastebėti – įvairias emocines krizes. Taip pat, noriu priminti, kad galvojantys apie savižudybę asmenys išgyvena dvejopus jausmus – norą gyventi, kurį užgožia savęs nuvertinimas ir problemų sprendimo išeitis.
Nė vienas asmuo nenori mirti, kadangi niekas nežino, ką iš tiesų reiškia būti mirusiu. Taip kalbėdamas žmogus netiesiogine prasme siekia išeities iš skausmingos būsenos, kurios nebesugeba pats suvaldyti.“
Be to, pašnekovas pastebi, kad neretai paauglių savižudybių priežastys būna sumenkinamos. Išgirdę nerimą keliančias paauglių mintis, suaugusieji dažnai į viską reaguoja ne taip, kaip turėtų. Pavyzdžiui, išsakyta mintis apie norą nusižudyti neturėtų būti atliepiama sakiniu: „Ką per nesąmones kalbi?“, „Nejuokauk“ ar panašiai.
„Priežastimis gali būti ir nelaiminga meilė, neviltis, išgyvenimai. Kartais problema būna tame, kad reaguodami į paauglių jausmus suaugusieji ginčijasi dėl jų pagrįstumo.
Jeigu jausmus būtų galima lengvai kontroliuoti, išvengtume ne vienos emocinės problemos, tad kartais paauglių nuoskaudos suaugusiu požiūriu gal ir nevertos dėmesio, tačiau paaugliui jos atrodo rimtos. Menkumo, netinkamumo ir beviltiškumo jausmai neretai ir pastūmi link nelaimės“, – įspėja G. Navaitis.
Būtina kurti atvirą pasitikėjimo ryšį
Taip pat ne ką mažiau svarbu, anot specialisto, yra aptarti ir atvejus, kuomet paaugliai susiduria su kitų asmenų savižudybėmis: artimojo, draugų, mėgstamos šou pasaulio žvaigždės:
„Būna taip, kad pavyzdžiui, kitų asmenų savižudybės, pavyzdžiui, mėgstamo atlikėjo, gali paauglį pastūmėti tuo pačiu keliu. Išgirdus apie panašius atvejus, tėvai turėtų reaguoti, kadangi tai yra puiki proga pasikalbėti su vaiku apie gyvenimo prasmę, jo siekius ir tikslus.
Pokalbio metu dėmesį reikėtų atkreipti į paauglio santykį su aplinka, jo moralines nuostatas. Jeigu su vaiku nekūrėte atviro ir artimo bendravimo santykio, vargu ar yra toks stebuklingas žodis, kurį pasakę išspręsite paauglio emocines problemas. Pasitikėjimo santykius reikia kurti nuolat.“
Pasiteiravus, kaip tėvams ar kitiems suaugusiems reikėtų bendrauti su vaiku, kuris rodo nerimą keliančius signalus, kalba apie rankos pakėlimą prieš save, G. Navaitis sako, kad šiuo atveju taip pat yra be galo svarbu kurti pasitikėjimo kupiną ryšį.
„Kalbėdami atkreipkite dėmesį į jo mąstymą, jeigu jo mintys susiaurėja iki pasaulio apibūdinimo žodžiais „visada“, „niekada“, tuomet reikėtų sunerimti, nes į savižudybę dažniausiai yra linkę būti tie paaugliai, kurie jaučiasi išsiblaškę, sutrikę, sunerimę, o jų matymo lauke vien tik abejingumas, bejėgiškumas.
Be to, nenumokite ranka ir tada, kai pastebite paauglį naršant tinklapiuose, kuriuose žmonės dalinasi savižudybės patirtimis. Visgi, šių nelaimių galima išvengti, tačiau jų sprendimas nėra tik sveikatos apsaugos sistemos uždavinys. Jis yra visų mūsų bendravimo uždavinys. Tėvai, mokytojai ir artimieji turi kurti santykį su paaugliu, jį išklausyti.
Taip pat nėra prasmės stengtis jo atkalbinėti nuo savižudybės, nes daug svarbiau yra parodyti, kad jis nėra vienišas ar atstumtas. Reikia išreikšti rūpestį, kad mums rūpi jo emocijos, kurios ateina ir praeina. Vieno pokalbio niekuomet neužteks.
Taip pat, atkreipčiau dėmesį į tai, kad Lietuvoje yra emocinės pagalbos linijos, psichikos sveikatos centrai, į kuriuos galima kilus net menkiausiai abejonei kreiptis ir konsultuotis. Šiuo metu konsultacijas galima sutarti ir internetu“, – įspėja Gediminas Navaitis.
