Naujienų portalui tv3.lt psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis pasakojo, kaip išgyventi netekties skausmą, nenugrimzti į neviltį bei kaip gedinčiajam gali padėti šalia esantys žmonės.
Psichologas teigia, kad neretai gedėjimą matome tik kaip liūdesio kupiną periodą, kai mintis ir gyvenimą užlieja niūrios mintys, tačiau svarbu suprasti, kad emocijos yra atsakas, kurį reikia išjausti.
„Gedėjimas yra neišvengiamas stiprus emocinis atsakas į netekties skausmą, bet jis turi ir gydančios galios. Kyla daugybė problemų, jeigu žmogus bando išvengti gedėjimo.
Visus jausmus galima nuslopinti, bet nuslopinti jie dar stipriau pasireikš. Ginčyti, neigti savo jausmus yra labai nesėkmingas gyvenimo būdas“, – teigė pašnekovas.
Daugeliui būdingos 5 gedėjimo stadijos
Vis tik, netekus artimo, širdžiai brangaus žmogaus, nėra vienos taisyklės, kaip išgyventi netektį. Tačiau pastebima, kad dar 1969 m. amerikiečių psichologės Elžbietos Kiubler-Ros išskirtos penkios gedėjimo fazės yra būdingos daugeliui netektį išgyvenančių žmonių.
„Tai nėra nei rekomendacija, nei sprendimas, viskas gali būti labai individualu, bet daugeliui žmonių šios penkios stadijos yra tinkamos“, – priduria G. Navaitis.
Pirmojoje stadijoje, išgirdę skaudžią žinią apie netektį, dažnai bandome paneigti šį faktą, negalime patikėti, kad tai nutiko: „Taip tiesiogiai ar netiesiogiai bandoma paneigti įvykį, kurio nepaneigsi. Paprastai žmogus praeina šią stadiją gana greitai.“
Kita stadija – pyktis. Šioje gedėjimo stadijoje neretai imamasi ieškoti kaltų, kaltinamas likimas, Dievas, galvoje sukasi klausimai „už ką man?“, „kodėl?“, „kas kaltas?“.
„Už šio pykčio slypi prasmė – taip mūsų psichika mumis rūpinasi, mūsų smegenys atitraukia dėmesį nuo patiriamo skausmo, nukreipia mintis, jausmus į kaltininko paiešką“, – aiškino psichoterapeutas.
Susitaikymas nereiškia, kad pamiršome
Trečioji stadija yra derybos. Tarsi bandoma derėtis su Dievu, kitomis aukštesnėmis jėgomis, siekiama paveikti jas, kad šios sugrąžintų artimą žmogų. G. Navaitis pastebi, kad neretai šią stadiją žmonės praeina prieš netekdami artimųjų, tačiau ir gedėjimo laikotarpiu su ja susiduria.
„Derėjimasis yra kažko atsisakymas, tarsi siūlymas, kad štai, aš to nedarysiu ar padarysiu, o už tai prašau man grąžinti artimą žmogų.
Jeigu iš tikrųjų turėtume, su kuo derėtis, „derybose“ dalyvautų antra pusė, galbūt jos turėtų prasmę. Bet juk nėra kitos pusės, su kuria deramės“, – kalbėjo G. Navaitis.
Po derybų, įžengiama į vieną sunkiausių etapų, kuris vadinamas depresija. Psichologas pabrėžia, kad šiuo atveju žodžiu depresija apibrėžiama ne ligos diagnozė, o psichologinis skausmas:
„Kartu ateina ir daugybė kitų neigiamų jausmų: beviltiškumas, elgesio pasikeitimai, nuolatinis verkimas, nesugebėjimas atlikti kasdieninių užduočių. Visgi, kodėl kalbant apie šią stadiją naudojamas žodis depresija? Jeigu ji užsitęsia, gali išsivystyti depresija, kurią reikia gydyti.“
Galiausiai pasiekiama penktoji stadija – susitaikymas. Tačiau, pasak G. Navaičio, susitaikymas nereiškia, kad pamirštame išėjusį artimąjį. Tai reiškia, kad susitaikome su netektimi ir gebame gyventi toliau.
Patarimai situaciją gali tik apsunkinti
Būtent vadinamuoju depresijos laikotarpiu žmogui, ko gero, reikia daugiausiai pagalbos. „Liūdesys yra būtinas ir normalus reagavimas į netektį, kuris gali tęstis ganėtinai ilgai. Ne atsitiktinai yra tradicijos, kiek laiko dėvėti tamsius drabužius, kiek laiko neiti į pasilinksminimus.
O depresija yra liga. Ligos turi būti gydomos, jų gydymui reikia specialisto pagalbos, o liūdesys turi būti išgyvenamas. Tai yra žmogaus uždavinys, su juo susidūrei ir turi jį išspręsti, niekas kitas už jį neatliūdės“, – kalbėjo psichoterapeutas.
G. Navaitis sako, kad kai kuriems žmonėms gedulo laikotarpį gali palengvinti buvimas su savimi, pasivaikščiojimas gamtoje, kuri, kaip žinoma, turi raminančių galių. Kai kuriais atvejais aplinkinių patarimai gali tik paaštrinti situaciją:
„Kartais aplinkiniai įsikiša su, kitaip nepasakysi, kvailais patarimais, kad baik pagaliau gedėti, praėjo kažkiek laiko, jau turėtum nustoti gedėti.
Jie nesupranta gedėjimo prasmės, reikia leisti žmogui tai patirti, nes gedėjimas niekada nesibaigia. Mes nepaliausime gedėję mylimo artimo, tačiau gedėjimas padeda išmokti gyventi su netektimi.“
Svarbiausia būti šalia ir išklausyti
Vis tik, jei draugas, šeimos narys ar pažįstamas nori leisti laiką su žmonėmis, viskas, ką galime padaryti – būti šalia sunkią akimirką.
„Nėra bendro patarimo. Daugeliu atvejų tiesiog reikėtų būti su tuo žmogumi. Užtenka buvimo ir nelabai ką daugiau galime padaryti.
Nereikia bandyti nei linksminti, nei nukreipti dėmesį, nes dėmesys savaime nukryps, jeigu mes būnant kartu kalbėsimės, padėsime žmogui išsakyti savo jausmus.
O ką reiškia padėti? Tiesiog išklausyti, prisiminti. Galime jį kartu prisiminti, taip pat galime išklausyti prisiminimus mūsų draugo“, – pataria psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis.
Nėra nustatyta, kiek laiko turi trukti gedulas – tai itin individualus dalykas. Teigiama, kad apytikriai jis gali trukti maždaug metus, tačiau tai nėra taisyklė, kurios būtina laikytis. Svarbiausia leisti sau išjausti liūdesį, kitas kylančias emocijas, jų neužgniaužti ir gedėti tiek, kiek reikia.
„Tai labai individualu, niekas iš šalies negali pasakyti, kad turime liūdėti kažkiek laiko. Žmogus pats jaučia, kad kai kurie dalykai jam būtų visai nepriimtini.
Dažnai kalbame, kad gedulas užsitęsia per ilgai, bet turime atkreipti dėmesį, kad pernelyg trumpas laikotarpis taip pat keistas ir pačiam žmogui vargu, ar priimtinas“, – teigė pašnekovas.
Prabilo apie kitą skaudžią problemą
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis pasakojo ir apie pogimdyvinę depresiją bei pogimdyvinę psichozę.
„Suprantama, kad neturime nei tyrimo duomenų, nei medicininės ekspertizės, tačiau tai, kas nutiko Kaune, yra labiau panašu į pogimdyvinę psichozę nei pogimdyvinę depresiją. Šie du susirgimai skiriasi, todėl verta išsiaiškinti, kokios tai yra ligos“, – sakė psichologas.
Džiaugsmo stygius, palaimos kūdikiu, šeima, artimųjų apsilankymų nepasitenkinimas – simptomai, kurie yra vieni pirmųjų depresijos požymių. Psichologas teigia, kad kuomet niekas nebedžiugina, dingsta ir humoro jausmas, juokas:
„Daugiau ar mažiau visi esame susidūrę su kūdikiais, juos kalbinę, kilnoję ant rankų, todėl nesunkiai galime prisiminti emocijas, kokias jie dažniausiai sukelia. Jų šypsena, juokas daugumai sukelia malonius jausmus, džiugesį, tačiau, kai šių jausmų nebelieka – galima galvoti apie depresiją.
Negana to, atsiranda baimė, nerimas. Iš pradžių šios emocijos kyla tarsi be priežasties, tačiau vėliau ji yra pritempiama, sugalvojama, kad neva kažkas gali nutikti baisaus. Pogimdyvinę depresiją lydi ir padidintas savikritikos jausmas.“
Tačiau kitaip nei pogimdyvinė depresija, pogimdyvinė psichozė trunka žymiai ilgiau. Ji kankinti moteris gali nuo mėnesio iki vienerių metų.
„Dažniausiai psichozei yra būdinga didelė apatija, kartais užklumpančios haliucinacijos, matomi ar girdimi nebūti dalykai, savęs ar kūdikio žalojimas. Būtent todėl drįstu manyti, kad Kaune nutikęs atvejis buvo susijęs su šia liga“, – paaiškino psichoterapeutas.
***
VšĮ Krizinio nėštumo centras
Darbo laikas: I-V nuo 9- 17
Kontaktai: Tel. 8 603 57912, el. pastas [email protected]
Nemokama pagalba teikiama gyvai, telefonu, internetu. Priklausomai nuo pagalbos poreikio, pagalbą teikia šie specialistai: psichologai, teisininkai, socialiniai darbuotojai, ginekologai, dulos, žindymo specialistės.
Pagalba galima visoje Lietuvoje.
