“Baltos lankos” išleido prancūzų rašytojos Annos Gavaldos knygą “Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”, kurią iš prancūzų kalbos vertė Valdas Papievis. Birželio 21 d., šeštadienį, 12 val. “Baltų lankų” knygyne “Akropolyje” bus galima pasiklausyti garsiai skaitomų Annos Gavaldos novelių, o “Omni Laiko” skaitytojams suteikiama unikali proga pirmiesiems perskaityti vieną iš jų.
Anna Gavalda apie save
Gimiau 1970 m. gruodžio 9 d. Bulon Bilankure. Buvau vyriausia iš keturių vaikų. Vaikystę - dviračiai, žūklė, petardos ir drėgni bučiniai už bažnyčios - praleidau Eur e Luaroje. Mama - menininkė, tėtis būtų norėjęs tapti menininku. Namuose daug knygų, komiksų, plokštelių, vaizdajuosčių. Penkiolikos metų buvau išsiųsta į Šventosios Dvasios domininkonų kuruojamą mergaičių mokyklą Sent Klode: uniforma, lotynų kalba, atodūsiai ir meilės prisipažinimai už autobusų stotelės.
Vėliau - Moljero licėjus Paryžiuje ir Sorbonos universiteto šiuolaikinės literatūros diplomas.
Daug nereikšmingų darbų: pardavėja, padavėja, kasininkė, darbininkė, au pair auklė JAV, santuokos skelbimų, meilės romanų ir žurnalinių straipsnių apie daržoves bei vaisius redaktorė…
Dabar gyvenu Sent e Marnoje. Prancūzų kalbos mokytoja dirbu rytais, dviejų vaikų mama - kiaurą parą. Naktį, kai visos katės pilkos, o virtuvė gerai išblizginta - rašytoja.
Faktai
1992 m. konkurso “Gražiausias meilės laiškas” nugalėtoja.1998 m. trys novelistikos konkursai ir trys geriausi įvertinimai. Tada ir nuspręsta žvelgti į rašymą rimčiau.1999 m. Sent Kventino novelistikos festivalis.2000 m. Pagrindinis “RTL skaitytojų” apdovanojimas už novelių rinkinį “Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”.
Apie knygą
Kai 1999 metais Annos Gavaldos knyga “Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų” pasirodė Prancūzijoje, ji sulaukė neįtikėtinos sėkmės. “Gandas apie knygą, kurį skaitytojai perduoda vieni kitiems - geriausia reklama”, - sako Prancūzijos leidėjai. Šios “reklamos” rezultatas - 200 000 egzempliorių tiražas, keliolika perleidimų, “RTL skaitytojų” pagrindinis apdovanojimas 2000 metais ir sukrutusi spauda. Didžiausi šalies dienraščiai teigia: “autorė, kuri supranta paprastus žmones” (“L’Humanité”), “autorė, kuri mus supranta” (“Télérama”).
Ji pati nemano esanti rašytoja, tik pasakotoja. A. Gavalda taip kalba apie savo rašymą: “Aš susitinku su žmonėmis. Žiūriu į juos. Pasidomiu, kelintą valandą jie keliasi, kaip užsidirba pragyvenimui, ką mėgsta desertui. Po to apie juos galvoju. Prisimenu jų veidus, rankas, net kojinių spalvą. Galvoju apie juos ilgai, ištisas dienas, kartais net metus, ir vieną gražią dieną pamėginu apie juos parašyti.”
Šių dvylikos novelių veikėjai nesistengia pakeisti pasaulio, kuriame gyvena, puoselėja viltis ar mėgina išsikapstyti iš užgriuvusių negandų. Kad ir kas atsitiktų, jie nebando nieko įrodyti ar gelbėti žmonijos. Jie nėra herojai. Tik žmonės, su kuriais net nepasukdamas į jų pusę galvos kasdien prasilenki. O Anna Gavalda parodo, kokios emocijos verda kiekvieno jų viduje. Išskyrusi juos iš minios, iš tiesų ji pasakoja bet kurio iš mūsų gyvenimą.
Knygą iš prancūzų kalbos išvertė Valdas Papievis.
Anna Gavalda
Žaidimėliai bulvare
Tai nutiko Saint-Germain-Des-Prés!?... Žinau, ką pasakysite: “Dieve mano, mieloji, kaip banalu, juk Sagan apie tai parašė kur kas anksčiau ir dauuuuug geriau!"
Žinau.
Bet ką čia padarysi... Nemanau, kad šitai man būtų nutikę Clichy bulvare. Taip jau yra. C'est la vie.Verčiau nekiškite tų savo pastabų, o paklausykit, nes nuojauta man kužda, kad šis pasakojimas suteiks jums malonumą.
Juk mėgstat istorijėles. Tokias širdį pakutenančias istorijas apie daug žadančius vakarus ir vyrus, kurie bando įtikinti esą viengungiai ir truputėlį nelaimingi.
Žinau, kad jums patiks. Juk nepradėsit skaityti “Arlekino" serijos* romanų, kai sėdite už stalo “Lipp" ar “Deux Magots"**. Aišku, kad ne, nepradėsit.
Taigi šį rytą Saint-Germain bulvare aš sutikau vyrą. Ėjome vienas priešais kitą. Buvome porinių numerių pusėje, toje, kuri prašmatnesnė.
Aš jį pamačiau jau iš tolo. Nežinau, kas krito į akį, gal kiek atsaini eisena, ar elegantiškai plasnojantys apsiausto skvernai... Žodžiu, buvau per dvidešimt metrų ir jau žinojau, kad jo nepaleisiu.
Buvau teisi, nes matau, kaip žiūri į mane praeidamas. Sviedžiu jam šelmišką kaip Kupidono strėlė, bet kartu kiek santūrų šypsnį.
Jis man irgi šypteli.
Tebesišypsau, einu toliau ir galvoju apie Bodlero sonetą “Praeivei" (jau paminėjus Sagan turėjote suprasti, kad apie literatūrą šį tą išmanau!!!) Einu lėčiau, nes stengiuosi prisiminti... Aukšta, liekna, su gedulu sunkiu... nebežinau kaip toliau... paskui... Praėjo moteris, savo puošnia ranka pakeldama ir supdama sijono palanką ir gėlių pynę... ir galiausiai... O tu, kurią mylėjęs būčiau aš, o tu, kuri tatai žinojai***.
Nuo Bodlero aš kaskart susileidžiu.
Ir tuo pat metu, o dieviškasis naivume, jaučiu savo šventojo Sebastijono žvilgsnį (ryšis su strėle, ką! ei, tik nepamesk gijos!) tebesmingant man į nugarą. Jis maloniai šildo mentes, bet verčiau krisiu negyva nei atsigręšiu - visa poezija nueitų velniop.
Sustojau ant šaligatvio krašto ir seku automobilių srautą tykodama pereiti į kitą pusę ties Saints-P?res gatve.
Aiškinu: save gerbianti paryžietė per Saint-Germain bulvarą niekada neis pėsčiųjų perėja, kai mašinoms dega raudona šviesa. Save gerbianti paryžietė stebi automobilių srautą ir puola pirmyn nors puikiai žino, kad rizikuoja.
Žūti dėl “Paule Ka” vitrinos. Tai puiku.
Jau jau šoksiu, bet mane sulaiko balsas. Nesakysiu, kad jis – “šiltas ir vyriškas", nesuteiksiu jums to malonumo. Balsas, ir tiek.
- Dovanokit...
Atsigręžiu. Ir kas gi čia?.. nagi mano dailioji auka.
Turiu jums tuoj pat pasakyti, kad nuo šios akimirkos su Bodleru baigta.
- Aš svarsčiau, ar nesutiktumėte šį vakarą su manimi pavakarieniauti...
Tariu sau: “Kaip romantiška...", bet jam atsakau:
- Šiek tiek per greitai, ar ne?
Nė nemirktelėjęs jis man atsako, ir užtikrinu, tai - tiesa:
- Sutinku, greitai. Bet matydamas jus tolstant, pamaniau: kaip kvaila, štai moteris, kurią sutinku gatvėje, nusišypsau jai, ji - man, prasilenkdami beveik paliečiam vienas kitą ir daugiau nepasimatysim. Pernelyg kvaila, ne, tikrai, net absurdiška.
- ...
- Ką manote? Ar tai, ką sakau, jums atrodo nesąmonės?
- Ne, ne, visiškai ne.
Pasijutau šiek tiek nejaukiai...
- Na, kaip?.. Ką pasakysite? Čia, šį vakarą, netrukus, devintą valandą, tiksliai šioje vietoje?
Susigriebki, mergaite, pradėsi vakarieniauti su visais vyrais, kuriems nusišypsai - neišsikapstysi...
- Pasakykite nors vieną priežastį, dėl kurios turėčiau sutikti.
- Vieną priežastį... Dieve mano... kaip sunku...
Žvelgiu į jį pralinksmėjusi.
O jis be niekur nieko paima mano ranką:
- Atrodo, sugalvojau beveik tinkamą priežastį...
Mano ranka jis perbraukia per savo neskustą skruostą.
- Vienintelė priežastis. Štai: pasakykite “taip", kad turėčiau progą nusiskusti... Atvirai sakant, nusiskutęs, man regis, atrodau daug geriau.
Ir jis paleidžia mano ranką.
- Taip, - ištariu.
- Puiku! Labai prašau, pereikime kartu, nenorėčiau dabar jūsų prarasti.
Šį kartą aš žiūriu, kaip jis tolsta, turėtų trintis rankas tarytum mažvaikis, kuriam pasisekė.
Esu tikra, kad jis velniškai patenkintas savimi. Turi dėl ko.
Reikia pripažinti, kad į pavakarę pradedu truputį nervintis.
Kietuolė, o kuo rengtis - nežino. Kas pernelyg neprovokuotų?
Truputėlį nervinuosi, lyg debiutantė, kuri žino, kad jos šukuosena nenusisekė.
Truputėlį nervinuosi, tarsi stovėčiau ant meilės istorijos slenksčio.
Dirbu, atsakinėju į skambučius, siunčiu faksus, baigiu paruošti maketą dailininkui (palaukit, taigi savaime suprantama... Daili, gyva mergina, siuntinėjanti faksus iš Saint-Germain-des-Prés, aišku, dirba leidykloje...).
Pirštai lediniai ir prašau pakartoti viską, ką man sako.
Kvėpuok, mergaite, kvėpuok...
Temstant bulvaras nurimo, sužibo mašinų pažibinčiai.
Kavinių staliukai įnešami vidun, žmonės lūkuriuoja priešais bažnyčią, kiti stovi eilėje prie “Beauregard", kur rodo naują Vudžio Aleno filmą.
Jokiu būdu negaliu ateiti pirma. Ne. Net šiek tiek pavėluosiu. Bus tik geriau, jei truputį pasibranginsiu.Tad išgersiu taurelę, kad į pirštus grįžtų kraujas.
Ne, ne “Deux Magots", vakare ten šiek tiek trenkia provincija: vien tik storos amerikietės, ieškančios Simonos de Bovuar dvasios. Einu į Saint-Beno?t gatvę. “Le Chiquito" puikiai tiks.
Pastumiu duris, ir iškart: sumišęs alaus ir besivadėjančio tabako kvapas, žaidimų automato dzing dzing, prakilni kavinės šeimininkė ryškiai dažytais plaukais ir neilonine palaidinuke, pro kurią šviečia stambi liemenėlės sagtis, triukšmo fone - vakarinės žirgų lenktynės Vincennes parke, keli mūrininkai dėmėtais kombinezonais, kurie bando šiek tiek atitolinti vienatvės ar grįžimo pas žmoneles valandą, ir su savo 1948-tųjų metų nuomos įstatymu visiems įgrisę seni nuolatiniai lankytojai vaškiniais pirštais. Laimės viršūnė.
Sėdintieji prie baro retkarčiais atsigręžia ir prunkštauja tarpusavy lyg mokiniai. Mano kojos užtveria praėjimą, jos labai ilgos. Praėjimas gana siauras, o mano sijonas - labai trumpas. Matau, kaip kreti jų sulinkusios nugaros.
Rūkau cigaretę ir pučiu dūmus tolyn nuo savęs. Mano akys žvelgia į tolį. Dabar žinau, kad pastačius vieną prieš dešimt, finišo tiesiojoje laimėjo Beautiful Day.
Prisimenu, kad rankinuke turiu “Kenedy et moi", ir svarstau, ar nebūtų geriau likti čia.
Gabaliukas keptos kiaulienos su lęšiais ir pusė ąsotėlio rožinio... Kaip būtų gerai...Bet susigriebiu. Juk jūs alsuojate man į pakaušį, tikitės, kaip ir aš, meilės (gal mažiau nei meilės?, gal daugiau?, gal ne visai jos?), ir aš nepaliksiu jūsų ant ledo su “Le Chiquito" kavinės šeimininke. Būtų kiek per žiauru.
Išeinu įraudusiais skruostais, o šaltis man žnaibo kojas.
Jis čia, ant Saints-P?res gatvės kampo, jis manęs laukia, jis mane pamato, eina manęs link.
- Jau išsigandau. Maniau - nebeateisite. Žiūrėjau į savo atspindį vitrinoje, gėrėjausi lygiais skruostais ir būgštavau.
- Apgailestauju. Laukiau vakarinių lenktynių iš Vinseno miške rezultatų ir užsimiršau.
- Kas laimėjo?
- Jūs lošiate?
- Ne.
- Laimėjo Beautiful Day.
- Na žinoma, pats turėjau susiprasti, - nusišypso jis ir paima mane už rankos. Tylėdami ėjome iki Saint-Jacques gatvės. Tarpais jis paslapčiom į mane žvilgčiojo, tyrinėjo profilį, nors žinau, kad tuo pat metu suko galvą, ką aš mūviu - kojines ar pėdkelnes.
Kantrybės, žmogau, kantrybės.
- Nusivesiu jus į vieną vietą, kurią mėgstu.
Įsivaizduoju, kokia ta vieta... nerūpestingi pataikūniški padavėjai jam supratingai šypsosi: “Labas vaaakaras, pone... (na štai, dar viena... tik pažiūrėk, nors ta brunetė, kuri buvo paskutinį kartą, man patiko labiau...)... mažą staliuką salės gilumoje, pone, kaip visada?.. linktelėjimai, (kur gi jis išknisa visas tas mergeles?..)... Jūsų apsiaustai??? Laaaaaabai gerai.
Jis išknisa jas gatvėje, kvaily.
Nieko panašaus.
Pravėrė mažos vyninės duris leisdamas man įžengti pirmai, o abejingas padavėjas tepaklausė, ar rūkome.
Viskas.
Jis pakabino mudviejų drabužius ir kai metęs žvilgsnį į mano iškirptės gilumą akimirkai stabtelėjo, supratau, kad nebesigailėjo kiek įsipjovęs smakrą išdavikiškai virptelėjus rankai.
Gėrėme puikų vyną iš didelių apvalainų taurių. Valgėme visai gardžius valgius, kaip tik tokius, kurie negadino nektaro aromato.
Butelis “C?te de Nuits, Gevrey-Chambertin 1986". Net mirdamas neatsisakytum.
Prieš mane sėdintis vyras gerdamas prisimerkia.
Dabar aš jį pažįstu geriau.
Jis vilki pilku kašmyro golfu. Gerokai padėvėtu. Ant alkūnių lopai, o prie dešiniojo riešo - truputį prairus siūlė. Galbūt tai mamos dovana dvidešimtmečio proga... Sutrikdyta jo šiek tiek nusivylusio veido, ji sako: “Pamatysi, tau patiks..." ir paglosčiusi ranka nugarą jį pabučiuoja.
Kuklus, galėtum pamanyti, visiškai paprastas tvido švarkas, bet aš esu aš - turiu lūšies akis ir puikiausiai matau, kad siūtas pagal užsakymą. Tai “Old England" iš Capucines bulvaro ateljė: jų etiketė būna platesnė ir aš ją pamačiau, kai pasilenkė pakelti servetėlės.
Servetėlės, kurią numetė, regis, tyčia, kad pagaliau nusiristų nuo širdies rūpestis dėl tų kojinių.
Kalba apie daug ką, tik ne apie save. Kaskart, kai ranka perbraukiu kaklą, jis pameta pasakojimo giją. “O kaip gi jūs?" - klausia manęs, bet apie save aš irgi nieko nepasakoju.
Belaukiant deserto, koja paliečiu jo kulkšnį.
Jis uždeda ranką ant maniškės, bet staiga atitraukia, nes atkeliauja vaisiniai ledai.
Kažką man sako, tačiau nėra jokio garso, aš nieko negirdžiu.
Mes įsielektrinę.
Siaubas. Ką tik sučirškė jo mobilus telefonas.
Staiga visi kaip vienas sužiūra ir jis skubiai išjungia aparatą. Aiškiai ką tik sugadino labai daug gero vyno. Visiems galugerkly įstringa gurkšnis. Žmonės springteli, suspaudžia peilius ar iškrakmolytas, dailiai sulankstytas servetėles.
Pragaro mašinos, nuo jų niekur nepabėgsi, niekada.
Nepraustaburnis.
Jis sutrikęs. Su mamytės kašmyru jam darosi per šilta.
Linkčioja vieniems, kitiems, lyg norėtų parodyti, koks jis sumišęs. Žvilgteli į mane ir jo pečiai šiek tiek nusvyra.
- Apgailestauju... - jis vis dar man šypsosi, bet tarytum nebe taip karingai.
Aš jam sakau.
- Nieko tokio. Mes ne kine. Vieną gražią dieną aš ką nors nudėsiu. Vyrą ar moterį, kuris atsilieps bežiūrint filmą. O kai skaitysite apie tos dienos įvykius, žinosite, kad tai aš...
- Žinosiu.
- Domitės dienos įvykiais?
- Ne, bet pradėsiu, nes ten gali rašyti apie jus.
Vaisiniai ledai buvo, kaip čia pasakius... skanumėlis.
Kai gėrėme kavą, atkutęs mano nuostabusis princas prisėdo greta.
Taip arti, kad dabar jau viskas aišku. Tikrai mūviu kojines. Pajuto mažytę sagtelę ant mano šlaunies.
Žinau, kad šį akimirksnį jis nebesuvokia, kas darosi aplinkui.
Kilsteli man plaukus ir pabučiuoja sprandą, į mažytę duobelę.
Šnabžda man į ausį, kad mėgsta Saint-Germain bulvarą, Burgundijos vyną ir vaisinius ledus su juodųjų serbentų likeriu.
Aš pabučiuoju jo mažytę žaizdelę. Tiek laiko laukusi, stengiuosi.
Kava, sąskaita, arbatpinigiai, apsiaustai, visa tai - smulkmenos, smulkmenos, smulkmenos. Smulkmenos, kurios mus gaišina.
Mudviejų širdys daužosi.
Jis tiesia mano juodą apsiaustą, ir staiga...
Žavingas, tikro menininko vertas gestas, žemai lenkiuosi, labai diskretiškas, vos pastebimas, išties puikiai apskaičiuotas ir velniškai gerai atliktas: apsiausdamas mano nuogus, švelnius lyg šilkas, dosnius pečius, stiga jis ištaiko akimirksnį ir tobulai nušlifuotu judesiu palinkęs prie vidinės švarko kišenės žvilgteli į savo mobiliojo telefono ekraną.
Atsitokėjau. Iškart.
Išdavikas.
Koks nedėkingumas.
Ką tu padarei, nelaimėli?
Kas tau rūpėjo, kai mano pečiai tokie apvalūs, šilti, o tavo ranka čia pat!?
Kas tau atrodė svarbiau už mano krūtis, į kurias gavai žvilgtelėti?
Kokie rūpesčiai apniko, kai aš laukiau tavo kvėpsnio į nugarą?
Nejau negalėjai palaukti, kol pasimylėsim, ir tik po to, tik po to stvertis tos savo sumautos dėžės?
Užsisegioju apsiaustą iki paskutinės sagos.
Gatvėje man šalta, jaučiuosi pavargusi, mane pykina.
Prašau, kad palydėtų iki artimiausio taksi.
Jis visiškai pasimetęs.
Skambink SOS, biče, juk turi kuo.
Ne. Jis lieka stoiškas.
Lyg niekur nieko. Atseit lydžiu gerą draugę iki taksi, trinu jos rankas, kad sušiltų ir plepu apie naktį Paryžiuje.
Pripažįstu, klasė išlaikyta beveik iki galo.
Prieš įlipant į juodą taksi “Mercedes”, registruotą Val-de-Marne, jis man sako:
- Bet... mes dar susitiksim, ar ne? Aš net nežinau, kur gyvenat... Pasakykite man ką nors, adresą, telefono numerį...
Jis išplėšia skiautę iš užrašų knygelės ir keverzoja skaičius.
- Štai, pirmas numeris - namų, antras - mobilaus telefono, galite skambinti bet kada...
Tai aš jau supratau.
- Svarbiausia, nedvejokite, bet kada, gerai?.. Aš jūsų lauksiu.
Paprašau vairuotojo, kad išleistų bulvaro pradžioje, man reikia pasivaikščioti.
Spardau įsivaizduojamas konservų dėžutes.
Nekenčiu mobiliųjų telefonų, nekenčiu Sagan, nekenčiu Bodlero ir visų tų šarlatanų.
Nekenčiu savo išdidumo.
* “Arlekino” serija – meilės romanų serija** “Lipp”, “Deux Magot” – prabangūs Paryžiaus restoranai*** Alfonso Nykos-Niliūno pažodinis vertimas
