„Sovietinė atgyvena“, „Černobilio konstrukcijos reaktoriai“, „nesaugus objektas“ – tokios frazės dažniausiai lydi visas viešas diskusijas apie Ignalinos atominę elektrinę. Įsipareigojusi uždaryti šį objektą Lietuva gavo bilietą į Europos Sąjungą, tačiau artėjant numatytai uždarymo datai vis dažniau nuskamba logiškas klausimas: o kas bus toliau?
Ignalinos objektas iš tiesų baigia savo amžių ir jį anksčiau ar vėliau reikės uždaryti. Tačiau atmetus emocijas vertėtų blaiviai pasvarstyti: praloštų Lietuva ar laimėtų, pasinaudojusi teisėta galimybe pratęsti šios elektrinės darbą, kol bus pastatytas nauja jėgainė, bent iš dalies užtikrinsianti panašų kainų lygį vartotojams.
Šiandien dar galime pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą – nes dar ne visos derybų galimybės išnaudotos.
2007 m. gegužės 1d. sueina trejų metų terminas, ir nuo tos dienos pagal stojimo į ES sutarties 37 straipsnio sąlygas Lietuva turį teisę prašyti apsaugos priemonių, jei mums kiltų energetikos problemų.
Lietuva 2004m. gegužės 1 d., po ilgamečių derybų, tapo Europos Sąjungos nare. Įvykdėme visus mums keliamus ekonominius ir politinius reikalavimus. Didžiausia kaina, kurią Lietuva įsipareigojo sumokėti Europos "saugumui" užtikrinti - Ignalinos atominės elektrinės pirmalaikis uždarymas.
Lietuva prie Stojimo sutarties pasirašė Protokolą Nr.4 ir įsipareigojo galutinai sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės I bloką iki 2005m., II bloką - iki 2009m. gruodžio 31d., ir nutraukti šių blokų eksploatavimą, neišnaudojus turimų Ignalinos AE resursų. Už tai, kaip solidarumo su Lietuva išraišką, Bendrija skyrė finansinę paramą elektrinės uždarymui.
Tačiau sutartyje numatyti tam tikri saugikliai, kuriais Lietuva gali pasinaudoti, jei mūsų šaliai kiltų problemų apsirūpinant energija. Jei iki 2012 m gruodžio 31 d. Lietuvoje sutriktų energijos tiekimas, tai įsigalioja bendroji apsaugos sąlyga, nurodyta Stojimo akto 37 straipsnyje.
Nuo šių dokumentų pasirašymo datos iki dabar situacija pasaulinėse, o taip pat ir Lietuvos energetikos rinkose ženkliai pasikeitė mums nepalankia linkme. Todėl 2006m rugsėjo mėn. ir papildomai gruodžio mėn. Tarybos buvo paklausta, ar susiklosčius naujai situacijai, galime į Ignalinos atominės elektrinės II-ojo bloko uždarymo terminus pažiūrėti naujai.
Taryba (pirmininkaujant Suomijai) į paklausimą atsakė gana aiškiai: " Pagal 37 straipsnio nuostatas suinteresuota valstybė narė, norėdama pasinaudoti tokia galimybe (taikyti bendrąją apsaugos sąlygą - aut.) turi pirmiausia prašyti Komisijos, remdamasi surinkta ir jai perduota informacija, leidimo imtis išsaugojimo priemonių. Po to Komisija duoda sutikimą toms išsaugojimo priemonėms, kurios jos manymu, yra būtinos. Taigi Komisija turi įvertinti, ar galima leisti imtis priemonių, kurias yra numačiusi klausimo autorė (Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo -aut.)".
Prieš stodama į Europos Sąjungą Lietuva 2002m. parengė Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje teigiama, kad 2009m., uždarius IAE elektros kilovatvalandė brangs vos 3 ct., IAE gaminamą elektros kiekį pagamins kitos dujomis ir kitu organiniu kuru kūrenamos šiluminės elektrinės.
Tačiau 2006m. sausio mėnesį įvykusi Ukrainos - Rusijos dujų krizė, analogiškos situacijos pasikartojimas su Baltarusija, rodo agresyvią Rusijos energetinę politiką, eksportuojant tiekiant dujas ir naftą , kai monopolinis energetinių išteklių tiekimas naudojamas kaip politinio ir ekonominio diktato šalims importuotojoms priemonė.
Esant energetinių išteklių paklausai ir ribotiems šaltiniams, kainos dujoms, organiniam kurui neprognozuojamai didėja. Jau dabar prognozuojama, kad uždarius IAE elektros energijos kilovatvalandės gamyba pabrangtų dvigubai iki 16 ct/ kWh., tai kiek tuomet brangtų elektra vartotojui? Dvigubai ar daugiau?
Situacija, kai 2006 m. rudenį elektros neturėjo pusė pietų Europos šalių, rodo ES elektros energijos rinkoje pažeidžiamumą. Uždarius Bulgarijos Kazloduj atominę jėgainę, elektros trūkumo problema iškilo Balkanų pusiasaliui. Rusijoje situacija tokia, kad paspaudus žiemos speigams ir išaugus elektros energijos suvartojimui, tenka riboti elektros energijos vartojimą stambiems Rusijos vartotojams.
Kaip šiandien tokioje aplinkoje atrodo Lietuva?
Mes priklausomi nuo Rusijos dujų, nes su ES dujotiekių tinklais jungties neturime ir ,matyt, dar greitai neturėsime.
Uždarę savo atominę jėgainę, Rusijos energetinėje sistemoje iš partnerių tapsime eiliniais pirkėjais ir prarasime dabartinius svertus įtakojančius elektros tiekimo kiekius ir kainas iš šios šalies.
Nesame prisijungę prie Europos Elektros energijos perdavimo sistemos, todėl, esant reikalui, Europoje pagalbos galime kreiptis pagalbos tik į Latviją.
Šiuo metu visuomenei pristatomi galimi elektros tiltai su Švedija ir Lenkija egzistuoja tik politinių derybų lygmenyje ir jų realizacijos perspektyvos dar labai miglotos. Elektros tiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos žadamas pastatyti geriausiu atveju 2015 metais, ir lenkai dar nenusprendę, kokio galingumo jis bus, kur ves, ir ar būsime ir kada būsime sujungti su Vakarų energetine sistema.
Naujoji atominė elektrinė Lietuvoje bus pastatyta taip pat dar negreitai.
Su IAE darbo pratęsimu ES turės sutikti, jei sugebėsime pagrįsti galimą energijos trūkumą mūsų šalyje. Stojimo sutartyje pratęsimas nesiejamas su finansavimu jėgainės uždarymui, todėl Lietuvos žmonės klaidinami teiginiais, kad būsime priversti peržiūrėti pačią Stojimo sutartį ir galime netekti ES solidarumo išraiškos – ir turėsime grąžinti lėšas skirtas IAE uždarymui.
Lietuvos žmonėms turi būti aiškiai pateikta Lietuvos pozicija - mes nekeičiame Stojimo sutarties, o siekiame pasinaudoti jos nuostatuose numatytomis galimybėmis.
Veikiančiosios IAE II-ojo bloko darbo pratęsimas - nėra alternatyva naujai atominei jėgainei. Tai yra galimybė palengvinti gyvenimą Lietuvos žmonėms, apsaugant juos nuo kainų šuolio, o valstybei - nuo bereikalingų įsiskolinimų jungo, kol bus įgyvendintos būtinos priemonės šalies energetiniam saugumui užtikrinti.
Lietuvos vyriausybės apsisprendimą kreiptis į Europos Komisiją galėtų paskatinti ir Lietuvos Prezidentas. Su prašymu konsoliduoti visas politines Lietuvos jėgas, suvienyti europarlamentarus darbams Lietuvos žmonių labui, į jį kreipiausi dar šių metų sausio 10 dieną
Ir dar vienas svarbus argumentas, kodėl negaline delsti. Šiandien IAE darbas orientuotas į jos greitą uždarymą, tai yra neužsakomas kuras, atsarginės ir kitos detalės reikalingos jos darbui po 2009 m. Gali būti, kad nesusirūpinus jėgainės veiklos pratęsimo materialiniu aprūpinimu, po naujųjų metų, jau nebus fizinių galimybių tai padaryti ir visos politikų pastangos šiuo klausimu taps beprasmėmis.
Galbūt, galimybė Lietuvai apginti savo energetinius interesus nėra didelė, bet sėkmės atveju prizas yra vertas, kad dėl jo būtų rimtai kovojama.
Dr. Danutė Budreikaitė yra Europos Parlamento, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos narė. Daugiau informacijos internete www.budreikaite.lt
