VL žurnalistė Rūta Klišytė
Apie Sigitą Gedą, kuriam vasario 4 d. būtų sukakę 70 metų, kalbėti tinka nebent prieštaromis, žodžiais iš gamtos gelmių – ir vis tiek neišeis nusakyti šios asmenybės dydžio ir jėgos. Genijai paslaptingai susiję su žemės įsčiomis, su dausų vėju, o kad poetas yra šios retos padermės atstovas, abejonių nekyla. Anot prof. Antano Andrijausko, greta S.Gedos pastatyti galime tiktai M.K.Čiurlionį: tai – du didieji dzūkai, kilę iš tyrų vandenų ir įstabių dainų krašto. S.Geda rašė ne rašalu, kaip įprasta kitiems, o slaptingais vandens ženklais, kurie ilgainiui tampa vis ryškesni, kol pagaliau pradeda žėrėti lyg tos ugninės raidės. Martyno Vidzbelio nuotr.
S.Geda rašė ne rašalu, kaip įprasta kitiems, o slaptingais vandens ženklais, kurie ilgainiui tampa vis ryškesni, kol pagaliau pradeda žėrėti lyg tos ugninės raidės. Martyno Vidzbelio nuotr.
Sunki pradžia be pabaigos
Pati S.Gedos gyvenimo kelio pradžia (jis gimė Paterų kaime netoli Veisiejų, Lazdijų r.) – skurdas ir vargas įstabaus tyrumo ežerų apsuptyje. Bet tai – mūsų akimis, ne paties poeto. „Motina, eidama į ežerą skalbti, nešdavosi ir mane. Prisižiūrėjau visokių paukščių, žuvų ir gyvulių dar nemokėdamas kalbėti. Abiejuose ežero galuose kitados stovėjo po karčiamą... Galbūt todėl sugrįžau prie Strazdo (...) Jis buvo aprėpęs Lietuvą, viską troško išsaugoti, išgelbėti nuo Nebūties. Ir visa tai man pasirodė esą nesenstantys dalykai“, – rašė poetas savo antrosios poezijos knygos „Strazdas“( 1967) epigrafe.
Įkvėptas A.Strazdo, S.Geda visą gyvenimą „gelbėjo nuo Nebūties“ tai, ką mylėjo nuo vaikystės, ir darė tai aistringai, be atodairos, nesavanaudiškai, genialiai, nors kabintis į gyvenimą jam teko kruvinais nagais, be menkiausios paspirties. 1966 m. baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, jis debiutavo eilių rinkiniu „Pėdos“ , o jau po metų atskrido „Strazdas“... Poeto kūrybingumas priminė veikiantį ugnikalnį, pirmosios jo knygos prilygo sprogimui nykioje socialistinio realizmo dykroje. Tačiau išgyventi tais laikais buvo įmanoma, net ir pabaigusiam aukštuosius mokslus, tik prisiglaudus po partijos sijonu. Kai kurie mūsų rašytojai ir poetai, ten įsitaisę, giedojo didžiajai mamai giesmes, tačiau tai netiko maištingai S.Gedos natūrai. Jo gyvenimo kelias buvo kaip reta akmenuotas ir duobėtas, tarsi jis pats ieškotų sunkiausio, stačiausio maršruto: nė neketindavo apeiti duobės, nuspirti akmens. „Savo kartos draugų nelabai turėjau – jie Universitete pradėjo rašyti skundus, kad Geda ne tokių pažiūrų. Paskui bėgau nuo sovietų kariuomenės ir dėl to tarp bendraamžių neturėjau pasitikėjimo“, – karčiai prisiminė poetas, nekart praradęs darbą dėl „aktyvių politinių pažiūrų, nesuderinamų su tarybinio žmogaus morale“. Tačiau tai nesumažino jo įsiūčio kurti. Jis imdavosi sudėtingiausių užduočių, kebliausių vertimų, kurių baidėsi profesionalūs vertėjai, ir džiaugdavosi, kad turi sunkaus darbo.
Jaunystė geidžia garbės, pripažinimo, tačiau S.Gedą pripažinimas aplankė tik labai brandžiame amžiuje. Nacionaline premija jis buvo apdovanotas tik 1994 m., nors nerasite Lietuvoje poeto, kuris išsigintų nepatyręs stiprios jo įtakos, o kai kurie net prisipažįsta sunkiai jos atsikratę. Puikus poetas Gintaras Bleizgys, S.Gedos kraštietis, tvirtino, kad jo gyvenimo pasirinkimui lemtingas buvęs S.Gedos „ Strazdas“, išgirstas dar Veisiejų mokyklos suole. Tačiau sunki pradžia tarsi neapleido poeto iki pat gyvenimo pabaigos: jo saulėlydis buvo toks pats skaudus ir nelengvas.
Pavėluota atgaila
Gerai prisimenu slogias skubotas S.Gedos laidotuves žvarbią 2008-ųjų gruodžio dieną. Tiesa, norėję atsisveikinti su juo netilpo sostinės Rašytojų namuose, tačiau nudelbtų akių, kreivų žvilgsnių čia buvo daugiau nei nuoširdaus liūdesio ir ašarų. Kalbos prie kapo duobės Antakalnio kapinėse buvo išspaustos iš reikalo, priversti tarti žodį kultūros elito atstovai valdiškai vogravo, gudresni nepraleido progos patylėti. Sakytum, dori krikščionys laidoja bedievį savižudį už kapinių tvoros. Velionis poetas buvo viešosios opinijos jau nuteistas be teismo, nors nežinota, kaip ten iš tikrųjų buvo. Šeimos tragedija taip ir liko pridengta melu, su paskalų šleifu. Tačiau dabar aišku viena – tai, kas 2008m. gruodį, buvo gėdingai nutylėta: šiemet minime genijaus metines. Anglai turi Šekspyrą, vokiečiai – Gėtę, italai – Dantę, o mes – Gedą.
Atsikvošėta buvo tik praėjus trejiems metams po poeto mirties (Lietuvoje ir meilė, ir pasmerkimas, matyt, trunka trejus metus), kai atminimo vakare prof. Antanas Andrijauskas karčiai pripažino: „Su kokia pagarba išlydėjome Justiną Marcinkevičių ir kaip tragiškai Sigitą Gedą... O juk jis visada kraujavo tuo, kas jos Tėvynei buvo skaudu, tik niekada patriotiškai nesimušė į krūtinę. S.Geda buvo suaugęs su Lietuva, net nesuvokė savęs atskirai nuo jos.“ Poetas, beje, buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tačiau niekada demonstratyviai nemojavo vėliava su Gedimino stulpais. Anot A.Andrijausko, milžiniškas Gedos kūrybinis palikimas toks įvairus, gausus ir gilus, kad gali būti nusakytas nebent ledkalnio metafora. „Kol kas matyti tiktai kokia 7-oji jo dalis, bet kada nors atsiskleis šio didžio poeto – ne tik poeto, bet ir mąstytojo – mastelis“, – teigė jis.
Lydys krante
Tokio mastelio žmogus turėtų jaustis svetimas net tarp savų, o S.Geda, palikęs gimtąjį jotvingių kraštą, buvo tarsi namų netekęs našlaitis. „Nuo vaikystės žinome, kad nuogas atėjai, nuogas išeisi. Bet tavęs ir nuogo nebus. Net tavo dūšelė negali prisirišti, nieko nepasiimsi, net dulkės tau nepriklauso! Tai apie kokius namus mes galim šnekėt?“ – sakė poetas bendravardžiui rašytojui S.Parulskiui. Šiame trivialiame gyvenime jis dažnai jausdavosi tarsi lydys, išmestas į krantą. Tik kalbos stichijoje jis jautėsi lyg žuvis vandenyje: tai ir buvo tikroji jo būtis.
Filosofas Naglis Kardelis tvirtino, kad šiais visuotinio atsainumo laikais S.Geda buvo paskutinis mūsų kultūros mohikanas, į savo darbą žvelgęs labai rimtai, nepakentęs išglebimo. Jis vertė iš šumerų, babiloniečių hetitų, senovės žydų, vokiečių, prancūzų kalbų, lietuviškai perteikė „Giesmių giesmę“, Koraną, Gilgamešo epą, F.Getės „ Faustą“ ir kitus nemarius kūrinius, leido mums prisileisti prie giliausių pasaulinės kultūros ištakų. „Stebėjausi, kad Gedos vertimai geresni nei profesorių, kurie dešimtmečiais studijuoja senąsias kalbas. Matyt, Geda, lyg ta žmogžuvė, tiesiog jautė tas giliausias kultūros versmes, – vaizdingai kalbėjo N.Kardelis poeto atminimo vakare. – Jo poezija skelia it žaibas, kuris išverčia mus iš rutinos, ir būtis tampa skaidri, pirmapradė. S.Geda – ne tik Lietuvos žemės, bet apskritai visų pasaulio stichijų poetas, pirmiausia vandens stichijos. Jis rašė ne rašalu, kaip įprasta kitiems, o slaptingais vandens ženklais, kurie ilgainiui tampa vis ryškesni, kol pagaliau pradės žėrėti lyg tos ugninės raidės, apie kurias kalbėjo žydų mistikai“.
Anot N.Kardelio, S.Geda – ne iš tų poetų, kurie aria gimtosios kalbos dirvonus. „Sigitas išskelia gyvasties kibirkštį iš pačios kalbos stichijos. Skirtingai nei tie poetai artojai, jis moko mus intensyviai gyventi būtyje. Vienų autorių kūryba būna seklesnė nei jų asmenybė, jis savo kūryba apreiškia daugiau nei talpina asmenybė“, – pastebėjo filosofas.
Išties poeto palikimas stulbina. Šiuo metu ne tik nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, bet ir visose šalies bibliotekose veikia poeto 70-osioms gimimo metinėms skirtos parodos. Kas mano, kad tai – stendas poezijos knygučių, smarkiai klysta: išleista daugiau nei pusantro šimto (!) knygų su S.Gedos eilėmis, dramomis, dainomis, vertimais. O kur dar šūsnys straipsnių, disertacijų apie jo kūrybą... S.Gedai mirus, apie jį imta kepti storiausius foliantus su literatūrologų įžvalgomis, amžininkų prisiminimais. Sakytum, taip ir derėtų, tačiau genijaus šlovės spinduliuose dabar skuba pasišildyti ir tie, kurie vengė paduoti ranką jam gyvam esant. Jis pats sakė, kad poezija atsiranda kaip apsireiškimas, nešvaria širdimi nieko gero negali parašyt. Ar apie S.Gedą nederėtų rašyti tiktai švaria sąžine arba po nuoširdžios atgailos?
Išmintis – iš erotikos
S.Geda nebuvo iš tų, kurie sendami ima gyventi praeitimi. Tiesiai sakė, kad jam bjaurus senatviškas viešas dalijamasis prisiminimais, taigi nepaliko nei memuarų, nei autobiografinės knygos. Tačiau nuolat rašė dienoraštį, kurį net ir po jo mirties spausdino „Šiaurės Atėnų“ savaitraštis. Skaitant šiuos tekstus sunku atsikratyti jausmo, kad S. Geda ir šiandien gyvutėlis, negali atsistebėti jo pagava, žodžio svoriu, išmintimi, kuria jis taškosi tarsi svaidydamas akmenėlius ežero paviršiumi. Poetas iki pat mirties aistringai stebėjo gyvenimą, jam nebuvo dėmesio nevertų dalykų, žmogiška kvailystė jaudindavo jį taip pat, kaip vabalėlio skrydis. Įkalintas sostinės Justiniškėse, kasdien apeidavo murzinus Buivydiškų tvenkinius, matyt, ilgėdamasis savojo Snaigyno. Ir persikraustęs į naują butą Antakalnyje šalia Neries, jis neaptingo, aršiai dirbo net rimtai susirgęs, užsidaręs nuo pasaulio, su tokiu įkarščiu, lyg nuo įveikto darbo priklausytų jo gyvybė. „Kol verčiu Dantę, man niekas negali atsitikti“, – prisimena draugai jo žodžius. 2009 m. išleistos antrosios S. Dantės „Dieviškosios komedijos“ dalies „Skaistykla“ S.Geda jau nebesulaukė – knygos pasirodymas beveik sutapo su jo paties laidotuvėmis. Bet prieš šias – kitaip nei įprasta – buvo pragaras...
Mažai kas žino, kad S.Geda, nepaisant skaudžių gyvenimo klaidų, kampuoto būdo, gebėjo nesavanaudiškai rūpintis kitais, atsidavusiai mylėti. Tai priminė 37-erių poetas G.Bleizgys, velionį pavadinęs ne tik mokytoju, bet ir tėvu. „Jis tėviškai mane globojo, parūpino darbą žinodamas sunkią finansinę mano padėtį. Tai vienveidis, vienalytis, patikimas žmogus, kokių šiais laikais beveik nelikę“, – šiltai kalbėjo G.Bleizgys apie tą, kuris neretai buvo pristatomas kaip monstras su peiliu rankoje, balansuojantis ant beprotybės ribos. Matyt, šis įvaizdis ir lėmė tai, kad Veisiejų vidurinė mokykla nesiryžo pasivadinti Sigito Gedos vardu. Taip pat ten mokęsis poetas G.Bleizgys dėl to neslėpė širdgėlos. Išties skaudu: ar pedagogai nesugeba atskirti genialaus poeto nuo netobulo mirtingojo?
Bijau, to nemokėjo daugelis. Gal paprastam mirtingajam tai atleistina – tik ne valstybei. Ši poeto atminimo amžinimą, matyt, užkrauna ateities kartoms. Kita vertus, ar psichopatu, sielos ligoniu neretai vadintas žmogus gebėtų taip karštai, taip žemiškai mylėti, pajėgtų taip valingai dirbti? Pirmoji meilė, sako, nerūdija, bet paskutiniosios S.Gedos meilės nesustingdė nė mirtis. „Siuitą Virginijai“(išleistą jau po jo mirties) poetas skyrė moteriai, kuri buvo šalia paskutiniuosius šešerius gyvenimo metus, pasiaukojamai slaugė jį sunkiai sergantį, guodė pasmerktą, ragino nepasiduoti. Metai šalia Virginijos jam buvo vaisingiausi: jis nuveikė tokių monumentalių darbų, kurie jauniems genijams – ne pagal pečius.
Čia turiu galvoje ir vėlyvąją erotinę lyriką, „Freskas“ ir „Siuitą Virginijai“: tokio kalibro erotikai jauno poeto kinkos yra per plonos, širdis – per kvaila! Tačiau vos pasirodžiusios šios knygos sukėlė nesveiką ažiotažą bei kritikų abejonių, ar dera tai vadinti poezija. Belieka atsakyti paties S.Gedos žodžiais: „Visa išmintis kyla iš erotikos.“ Pasak jo, tai, kas nedera jaunam, senam poetui leistina, nes visa tai – jo iškentėta. Eilėraštyje „Sokratas kalbasi su vėju“ yra pranašiškos eilutės: „Būk sveikas, vėjau, tu viską moki, viską / Peržengti gali / O aš vis geisdavau neperžengti moralės, / Idant nenusidėčiau laisvei, / Aš niekad nenutoldavau per daug / Į laisvės pusę... / Man rodos, vėjau, mes abu žinojom, / Kas leista vėjui ir kas leista žmogui“... Ar tik gyvenimo pabaigoje S.Geda nepriartėjo prie vėjo laisvės, nors ir puikiai žinojo, kad žmonės to neatleis?
Spėjama, kad poeto pavardė susijusi su žodžiu „gedėti“. Tačiau gedėti S.Gedos nedera, manau, pats jis tik pasišaipytų iš mūsų atgailos taip taikliai, kaip vienas tesugeba. O galbūt pasielgtų su mumis, sutrikusiais, panašiai kaip eilėraštyje „Jotvingių žemė“, kurį parašė būdamas veik Kristaus amžiaus:
„Subėgę mano seserys ir broliai / Dar pasakyt norėjo man kažką. / Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka. / Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.“
