Taip šis kalnas ir vadinamas – Brennender Berg (Degantis kalnas). Vakarų Vokietijoje esantis gamtos paminklas traukia turistus, kurie prisiglaudę prie plyšių bando pamatyti po žeme degančią ugnį.
Liepsnų čia nėra, bet ugnis rusena. Mat kadaise 1668 metais kalnakasiai susiruošė šioje vietoje kasti anglį. Neaišku, kas jiems nepasisekė, bet anglies gysla ėmė degti. Ir dega iki šiol, nors ne kartą buvo bandoma ją užgesinti vandeniu. Kadaise tą ryškų oranžinį švytėjimą buvo galima pamatyti ir dieną, bet apie 18 amžių gaisras ėmė silpti. Dabar žinoma, kad kažkas ten dega tik iš dūmų ir šilumos, kurie sklinda iš vieno iš plyšių kalno šone.
Johannas Wolfgangas von Goethe 1770 metais aplankė Degantį kalną. Čia jis pajuto stiprų sieros kvapą ir pastebėjo, kaip usė urvo švyti ryškia raudona šviesa. Tuo metu iš kalno kilo garų stulpai, o žemės karštį Geothe pajuto ir per savo batus.
Dabar šis kalnas nebėra toks įspūdingas, koks buvo anksčiau, nes ugnis yra prislopusi. Niekas nežino, kiek laiko jis dar degs – gal šimtą, gal porą šimtų metų. Nors vietiniai kalba, kad kartais kalno plyšiai da švyti, apie teberusenantį gaisrą primena tik kalno iškvepiamas karštas oras ir kartais pasirodantys dūmai.
Degančio kalno ugnis yra nepavojinga todėl, kad deganti gysla nėra svarbi jokiems aplinkiniams pastatams. Taip nepasisekė Centralijai, miestui Pensilvanijoje. Čia 1962 metais ėmė degti anglies kasyklos. Dėl šio gaisro ėmė skilinėti žemė, vėrėsi smegduobės ir žmonėms teko palikti savo namus.
