Knyga „Amerikos snaiperis“, kurią išleido leidykla „Mano knyga“ ir kurioje pasakojama Chriso Kyle biografija, pasakojama apie taikliausio snaiperio per visą JAV karinių pajėgų istoriją autobiografija Beje, apie šią knygą, matyt, girdėjo ir tie, kas nebūtinai labai domisi knygomis. Mat pagal ją kultinis aktorius, o dabar ir režisierius Clintas Eastwoodas sukūrė filmą.
Jis nesikovė priekinėse fronto linijose, po jo kojomis nesprogo minos, veido nedegino ugnis, o aukos niekada nematė jo veido. Chriso Kyle'o karas buvo tylus, slaptas, kruopščiai suplanuotas ir reikalaujantis atidumo detalėms. Taikliausias snaiperis JAV istorijoje, savo sąraše turintis 150 patvirtintų nužudymų, paaukojo asmeninę karjerą ir patogų gyvenimą, kad pasitelkęs neįprastą gebėjimą galėtų kovoti už savo šalį. Ginklo draugai jį laikė didvyriu, Irako sukilėliai paniškai bijojo, o patas Kyle'as tapo tikra karo istorijų legenda.
Šioje knygoje pasakojami tikri įvykiai, tiesa, kai ką jam, kalbant apie savo biografiją teko apriboti, mat per savo gyvenimą Kyle'as dalyvavo daugybėje slaptų operacijų, apie kurias knygoje yra nekalbama, knygai jis panaudojo tik neįslaptintą informaciją. Lygiai kaip neatskleidžiamos čia ir tapatybės, vėlgi, saugumu sumetimais.
Tai knyga, kuri gali kai kam pasirodyti labai tiesmukiška ir žiauri, tačiau pats jos autorius net neslepia savo principų ir idėjos – karas yra karas, kuriame vykdai savo pareigą. „Turėjau atlikti savo pareigą kaip SEAL'as. Žudžiau priešą – priešą, kurį diena iš dienos regėjau bandantį pražudyti mano bendražygius amerikiečius. Sėkmingi priešo bandymai man neduoda ramybės. Jų nebuvo daug, bet ir vienintelė amerikiečio gyvybė yra pernelyg skaudi netektis, - sako jis.
Jis įžangoje rašo, kad daugelis jį laiko karo legenda, vis teiraujasi skaičių, tačiau jis pats sako, kad asmeninė legenda stipriai susijusi su paprasčiausiomis aplinkybėmis, kitaip sakant, jam pasitaikė daugiau galimybių. Jis buvo dislokuotas dar prieš prasidedant Irako karui, o išsinešdino 2009 aisiais. „Pakliuvau ten, kur daugiausia veiksmo“, - tiesiai šviesiai apibūdina Chrisas Kyle'as.
„Dar vienas klausimas, kurį dažnai girdžiu.
Ar tavęs neslegia tai, kad Irake nužudei tiek daug žmonių?“
Atsakau:
Ne.
Taip ir galvoju. Kai pirmą kartą ką nors nušauni, truputį susinervini. Vis galvoji, ar tikrai galėjai žudyti. Ar viskas gerai. Bet nukovęs priešą supranti, kad taip ir turi būti. Sakai:
Puiku.
Ir vėl tai darai. Ir vėl. Šaudai, kad priešas nenukautų tavęs ar tavo tautiečių. Darai tol, kol nebelieka ką žudyti.
Toks jau tas karas.
Mėgavausi tuo, ką dariau. Iki šiol mėgaujuosi. Jeigu aplinkybės pasikeistų, jei manęs nereikėtų šeimai, grįžčiau iš jaudulio stipriai plakančia širdimi. Nemeluoju sakydamas, kad buvo smagu. Kariaudamas seal komandoje išgyvenau pačius geriausius savo gyvenimo metus.
Žmonės bando prikabinti man blogiuko etiketę. Arba niekšo, subingalvio, snaiperio, seal'o ir tikriausiai dar daugiau etikečių, kurių nepadoru rašyti. Visos tam tikru metu gali pasirodyti teisingos. Bet galiausiai mano istorija Irake ir sugrįžus tikrai didesnė už žmonių žudymą ar net kovą už savo šalį. Ji apie buvimą žmogumi. Ir apie meilę bei neapykantą“.
Šioje knygoje Kyle'as pasakoja savo istoriją nuo pat pradžių, nuo jaunystės Teksase, kur jis patyrė, kas yra kaubojiškas gyvenimo būdas, bandymus patekti į kariuomenę, galiausiai įsiliejimą į SEAL gretas. Tam, kad taptum SEALu svarbiausia ne geras fizinis pasirengimas, o tvirta psichika, sako Kyleas. Visgi kai kurie išbandymai, kuriuos jis čia aprašo, išties atrodo gana kraupūs, užtenka jau paskaityti apie taip vadinamą „pragaro savaitę“. Pratybos, pirmosios misijos ir galiausiai karas Irake, tai, dėl ko matyt, skaitytojai ir ir skaitys šią knygą.
Kyle'as pasakoja savo istoriją be pagražinimų, be bandymų ieškoti kažkokių gilesnių prasmių ar filosofijų. „Kiekvienas tipas, kurį nugalabijau, buvo blogio išpera. Kiekvienas mano šūvis – pagrįstai teisingas, Visi priešai buvo nusipelnę mirties“, - tokia jo filosofija
Tiesiog, vyksta karas, turi sunaikinti priešą. Jis aprašo karines operacijas, psichologines būsenas, snaiperio darbo subtilybes. Pavyzdžiui, tai, kad snaiperiai ruošiami žvalgybai, štai kur visko pagrindas. Snaiperį gali atskirti nuo pagrindinių pajėgų ir pavesti išsiaiškinti apie priešą viską, ką tik jis sugebės išsiaiškinti. Turi žinoti, kaip naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Na, o sudėtingesnė dalis yra sėlinimas, sugebėjimas užsiimti poziciją, kad tavęs nepastebėtų.
Jis detaliai aprašo, kokius ginklus turėjo su savimi, ką reiškia susidūrimas su mirtimi, baisiausias ar įsimintiniausias operacijas. Kai kurie epizodai gali atrodyti netgi ciniški, tarkime, kur jis aprašo tai, kaip geriausia taikytis į taikinį, kur šauti, tačiau, kaip jau minėjau, tai karas. Ir autorius rašo paprasta, kieta kalba, kuri turėtų patikti tiems, kas mėgsta karinių operacijų aprašymus.
SEAL'u tampi ne dėl to, kad tau patinka. SEAL'u tampi iš pareigos. Taip sako Amerikos snaiperis.
Jo kieta, atvira karinė istorija ir yra šioje knygoje „Amerikos snaiperis“.
Parengė Audrius Ožalas
