KK129 - 80,87 kilometro ilgio krašto kelias, jungiantis Antakalnį su Merkine. Tarp 54 ir 55 kilometro jau ilgą laiką dėmesį traukia balta dėmė Alytaus kaimo riboženklyje. Susidaro įspūdis, kad keleivis netrukus privažiuos Dzūkijos sostinę, kuriai, žmogaus (ar žmonių) nuomone, derėtų pakeisti statusą. „Alytus kaimas“ - parašyta ten, mat žodyje „Alytaus“ išnykusi antroji raidė „a“.
Idėjinis vandalizmas?
Daugumai lietuvių ir netgi daliai užsieniečių, kada nors užklydusių į Dzūkijos sostinę, žinoma, kad Alytus yra miestas. Tačiau kai kurie miestelėnai ar priemiesčio gyventojai, o galbūt jų vaikai, įsitikinę, jog kaimas. Lengviausia teigti, kad sugadintas ženklas - vandalų darbas, tačiau akivaizdu, jog šis vandalizmas idėjinis. Todėl žvelgiant į subjaurotą kelio ženklą, kyla klausimas, ar tas, kuriam pakilo ranka niokoti Lietuvos turtą ir savaip „pakeisti” Alytaus statusą, pažįsta savo miestą, žino jo istoriją. Koks kaimo ir miesto skirtumas buvo prieš penkis šimtus metų ir koks yra šiandien?
Iš istorijos puslapių
Istoriniuose šaltiniuose rašoma Alytų esant vieną seniausių Lietuvos miestų. Pirmą kartą jo vardas 1377 metais Vygando Marburgiečio „Naujoje Prūsijos kronikoje“ minimas kaip regiono centro. 1387 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dokumentuose paminėtas jau kaip miestelis. Po Žalgirio mūšio dešiniajame Nemuno krante ėmė augti gyvenvietė, kuri vadinosi Alytus I, nuo XV a. pabaigos kairiajame krante auganti gyvenvietė ėmė vadintis Alytus II. 1524-aisiais Trakų vaivada Jonas Zabžezinskis dešinėje Nemuno pusėje pastatė bažnyčią ir jos klebonui padovanojo dvi veikiančias smukles. 1524 metais kovo 24 dieną dovanojimo rašte Alytus pirmą kartą oficialiai paminimas kaip miestelis. Čia ir sustokime.
Statusas – miestelis
Laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“ žodis „miestelis“ apibūdinamas taip: „tai kompaktiškai užstatyta gyvenamoji vietovė, turinti 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse“. Ne vienas istorinis šaltinis pažymi, kad pirmąkart Lietuvos miesteliai minimi 1387 metais: Alytus, Birštonas, Nemunaitis, Punia. Tad akivaizdu, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraštininkai pirmieji ištarė ir užrašė: Alytus yra miestelis.
Knygoje „Alytaus istorinė raida: nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX amžiaus pabaigoje“, skirsnyje „Alytaus kelias nuo miestelio iki miesto“ rašoma: „Alytus XV a. buvo vietinis prekybos ir amatų pramonės centras, bet miesteliu jis dar nevadintas, nors aikštė ir nuolatinė prekybos vieta jau buvo. Miestelio statusui įgyti reikėjo bažnyčios.“ Jau 1387-1524 metais Alytus buvo laikomas miesteliu, nors ir be bažnyčios. Ji visgi atsirado tik pono J.Zabžezinskio dėka 1524 metais. Išvada: LDK leidimas rengti turgus ir prekymečius, laikyti smukles buvo vienas iš miestelio kūrimosi pagrindų, tačiau bažnyčia įprasmino ir įgalino miestelio statusą.
Žmogus (asmenybe jo vadinti nederėtų), idėjinio vandalizmo kelyje KK129 autorius, neišmano istorijos. Trijuose istorijos vadovėliuose ir visagaliame internete neįmanoma rasti įrodymo, jog Alytus kažkada buvo minimas kaip kaimas, o juolab kad jis yra kaimas šiandien.
Šioje vaizdingoje vietoje, kur dabar plyti mūsų miestas Alytus, ne iš karto apsigyveno daugiau kaip 3 tūkst. naujakurių, tad yra tikimybė, jog sugadinto kelio ženklo užuomina yra būtent istorinė retrospektyva, žvelgianti dar giliau. Galbūt į XIII-XIV amžių, kai čia stovėjo medinė Alytaus pilis.
Tačiau Edvardo Gudavičiaus knygoje „Alytaus žemė - Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai“ rašoma: „Tuo metu Alytaus žemė buvo tipiškas to laiko feodalinės Lietuvos teritorinis vienetas, t. y. žemė su jos centre esančia pilimi.“
Reginos Žepkaitės sudarytoje knygoje „Alytaus istorinė raida: nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX amžiaus pabaigoje“ teigiama, kad „Alytaus pilies papilys sudarė nemažą gyvenvietę“ - vietą, kurioje žmonės nuolatos gyvena ilgesnį laiką. Gyvenvietė tapo miesteliu, miestelis - miestu, todėl kiekvienais metais birželio 15 dieną minime Alytaus miesto dieną.
Statusas – miestas
1581 metų birželio 15 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikė Alytui Magdeburgo teises ir herbą. Ši data yra minima kaip Alytaus miesto diena. 1932 metais Alytui suteiktas kurorto statusas. Po II pasaulinio karo miestas ėmė sparčiai augti. 1977-aisiais Alytui suteiktos respublikinio pavaldumo miesto teisės, 1995-aisiais patvirtintas dabartinis Alytaus herbas - balta rožė raudoname lauke.
Alytus - didžiausias Pietų Lietuvos miestas, vadinamas etnografinio regiono sostine. Miesto statusas gyvenvietei suteikiamas teisės aktų nustatyta tvarka, derinant kiekybinius ir kokybinius požymius. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos vienetų ir jų ribų įstatymą (1994) miesto pagrindiniai požymiai yra gyventojų skaičius (daugiau kaip 3 tūkst.), kompaktiškas užstatymas (2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo, gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse). Tad kodėl Alytus yra kaimas? Galbūt sugadintas riboženklis „Alytus kaimas“ - kvietimas pabusti iš letargo miego? Susimąstyti, ar miestas netapo socialinės ir kultūrinės griūties įrodymu? Prieš pradedant svarstyti intelekto išteklių stoką Alytuje, derėtų įrėminti gyvenvietės tipą, kuris vadinamas „kaimu“.
Statusas – kaimas
„Kaimas - žmonių gyvenvietė, mažesnė už miestą. Dažniausiai kaimu laikoma iki 5 tūkstančių gyventojų turinti gyvenvietė, nors kiekvienoje valstybėje šis skaičius yra skirtingai nustatomas“, - toks apibūdinimas pateikiamas laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija”. Didelis kaimas Lietuvoje - per 80 gyventojų ir reto tankumo. Akivaizdu, kad pagal mokslinį apibrėžimą ir sveiką protą Alytus ne kaimas.
Pagal „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją” „Lietuvoje kaimu laikoma gyvenvietė, neturinti miesto arba miestelio statuso. Senieji Lietuvos kaimai pagal užstatymo formą skirstomi į 3 grupes: padrikuosius - kaimo pastatai išsidėstę be akivaizdaus plano, gatvinius - sodybų sklypai išsirikiavę palei gatves, sudaro pavienės sodybos, išsibarsčiusios pagal kelius ar buvusio kaimo žemėse. Taip pat išskiriami bažnytkaimiai - gyvenvietės, kurių kultūrinis centras bažnyčia bei aikštė šalia jos.“
Galbūt minėto kelio ženklo niokotojas tėra lankęsis vienoje gatvėje, kurioje jis gimė ir užaugo. O galbūt būtent toje gatvėje ir nėra bažnyčios ar aikštės šalia jos.
Kaimu virs negreitai
Manykime, kad Alytaus istorija ir istorijos faktai čia niekuo dėti, vandalas taip pasipriešino visuomeninio gyvenimo nuosmukiui. Kelio ženklo Druskininkų gatvės prieigose niokotojas įžvelgė socialinių problemų gausą mūsų mieste - ar dėl mažėjančio gimstamumo ir didėjančio mirtingumo, ar dėl Alytų paliekančių gyventojų, traukiančių į užsienį, jis įžiūri itin didelę gyventojų mažėjimo tendenciją. Jei jų teliktų 80-100, atitiktų kaimo kriterijų. Tačiau nei pagal pramonės, nei pagal prekybos lygį Alytus, nors ir nykstantis, negali greitai tapti kaimu.
Kultūrinis gyvenimas taip pat skiriasi: nė vienas kaimas neturi teatro, kultūros ir sporto centrų. Žinoma, galbūt ne visada ir ne tiek daug renginių vyksta, kaip norėtųsi, tačiau supraskime - sunkmetis. Jeigu norime, kad miestas išlaikytų savo veidą, turime jį puoselėti, o ne griauti.
Kviečiu dar kartą pažvelgti į nuotrauką „Alytus kaimas“. Atsirado gerų žmonių, kurie ir šratinuku, ir žymekliu stengėsi nupiešti trūkstamą „a“ raidę, tačiau žalos neatitaisysi. Ačiū nors už tai, kad vandalų rankų vis dar nepaliestas Alytaus ribas žymintis ženklas Druskininkų gatvėje.
Indrė Mikelionytė
