Sovietmečiu vienas pažįstamas paporino smagų anekdotą: kas yra tas komunizmas? - klausia mažametis vyresniojo. Pastarasis paaiškina: ogi kai visi draugiškai susėda srėbti iš bendro katilo, bet vienas semia su samčiu, o tau tenka naudotis arbatiniu šaukšteliu… O kuo čia dėta valstybinė kultūros politika nepriklausomoje Lietuvoje?
Deja, kad ir kaip liūdna būtų pripažinti, tenka konstatuoti, kad kai kurios sovietmečiu susiklosčiusios “tradicijos” kaip reta gyvybingos. Kai prieš dešimtmetį lietuvių kultūros veikėjai suskato valdžiai aiškinti, kad būtina kurti šiuolaikišką, europietišką kultūros rėmimo sistemą, viskas atrodė be galo gražu. Juk teko įveikti sovietmečio palikimą, dairytis geresnių pavyzdžių Vakarų Europoje. Anuomet ne vienas kultūros analitikas (šių eilučių autorius ne išimtis) ragino valstybės struktūrų atstovus geriau pasidomėti Šiaurės šalių patirtimi, juoba kad ten per dešimtmečius susiklostė savita ir kultūros sferai itin palanki jos finansavimo sistema.
Pamažu įtikinėjant valdžią ir Lietuvoje pavyko įtvirtinti kai kurias europietiškas praktikas: meno kūrėjams pradėtos skirti valstybės stipendijos, kultūros sferoje įsigalėjo projektų rėmimo tvarka, savo principais gerokai pranašesnė už socialistinį išsipūtusių institucijų ir organizacijų išlaikymą. Nors ir nelabai noriai, daugeliui kultūros organizacijų, kuriose anais laikais trainiojosi begalybė ne kažin ką veikiančių darbuotojų, teko imtis reformų. Pavyzdžiui, vienoje vos tris šimtus narių teturinčioje organizacijoje “brandaus socializmo” metais darbavos beveik keturios dešimtys žmonių, t.y. maždaug tiek, kiek šiuo metu ministerijose. Palengva, įtvirtinant šiuolaikiškesnius kultūros organizacijų rėmimo principus darbuotojų skaičius jose gerokai sumažėjo…
Ėmė veikti ir kiti iš pirmo žvilgsnio pažangūs valstybiniai kultūros finansavimo mechanizmai. Bet kas atsitiko, kad ir šiandieną vos prabilus apie valstybės vykdomą kultūros finansavimo sistemą pasipila aibės priekaištų? Štai gana neseniai viešą laišką kultūros ministrei nusiuntė žinomas leidėjas Raimondas Paknys, akindamas atkreipti dėmesį į be galo ydingą leidinių rėmimo tvarką. Jo nuomone, privalu “atsisakyti demoralizuojančios praktikos, kai projektui įgyvendinti skiriama 130-140 procentų reikalingų lėšų ir leidykla gauna pelną, nepardavusi nė vienos knygos”. Išvardijęs pretenzijas ministerijai laiško autorius daro išvadą, kad būtina iš esmės peržiūrėti kriterijus, pagal kuriuos atrenkami projektai, nes žinoma nemaža atvejų, kai ekspertų komisijose dirbantys asmenys be didesnių skrupulų skirdavo lėšas savo atstovaujamų leidyklų projektams.
Leidėjas teisus - ilgą laiką skirstant valstybės lėšas knygų leidybai buvo susižeriama pinigų iš kelių valstybinių šaltinių, nežinančių ar apsimetančių nežiną, kas kam ir kiek lėšų skiria. Kita vertus, apsukresni, tvirtesnius pečius ir platesnį juos palaikančių ekspertų ratą turintys leidėjai nė kiek nesigėdydami daugino (o neretai ir dvigubino) realias leidybos išlaidas, apeliuodami į leidžiamos produkcijos poligrafinę kokybę. Ne tokie reti atvejai, kai vienos leidyklos atmestas rankraštis kitoje leidykloje stebuklingai pabrangdavo, 150 ar dar daugiau procentų išaugdavo jo parengimo ir gamybos išlaidos.
Ką jau kalbėti apie vadovėlių leidybos rinką, kur valstybinė dotacija savaime garantuodavo jos remiamos leidyklos klestėjimą. Paviešinta ir skandalingų atvejų, kai dosniai paremtos leidyklos nė kiek nesidrovėdamos “suvartodavo” valstybės lėšas net nepasivarginusios išleisti jau šimtu procentų dotuoto leidinio…
Šiandieninė kultūros ministerijos pozicija, laimei, keičiasi. Atsisakoma valstybės lėšomis šimtu procentų remti leidinius. Tačiau šiuo metu tebeegzistuojanti valstybinių dotacijų skirstymo tvarka sukūrė situaciją, kurioje daugelis leidyklų jau net nesivargina rizikuoti leisdamos valstybės lėšų pristigusį leidinį. Toks rankraštis paprastai maloningai grąžinamas autoriui arba laukiama, kol kitąmet jo leidimą parems valstybė. Nors viešumoje leidėjai postringauja apie veiklą laisvos rinkos sąlygomis (suprantama, darbuotis rinkos sąlygomis tenka susidurti su rizika ir retsykiais žiauriai apsigauti…). Tačiau neapsigaukime dėl vieno dalyko. Šiuo metu jokia laisva rinka Lietuvos knygų leidyboje neveikia. Knygas remia valstybė, o leidėjai konkuruodami ir susistumdydami “įsisavina” jos skiriamas lėšas.
Kad situacija bent kiek pasikeistų verta imtis elementarių žingsnių - skirti lėšų ne leidyklos sudarytos sąmatos daliai (nes taip sudaromos galimybės manipuliuoti kaštais ir galutine knygos kaina), bet nupirkti dalį tiražo viešosioms bibliotekoms. Taip, beje, elgiamasi Šiaurės šalyse. O kitą tiražo dalį leidėjui tektų išparduoti rinkos ir konkurencijos sąlygomis. Jei būtų padaryta bent tiek, moralinės korupcijos lygis knygų rėmimo sistemoje gerokai sumažėtų. Antraip vieni ir toliau samstys valstybės lėšas samčiais, o kitiems teliks arbatinis šaukštelis.
