Visi gyvuliai lygūs, bet vieni gyvuliai lygesni už kitus, - prieš pusšimtį metų rašė anglų rašytojas George’as Orwellas. “Lygesnių” už “lygius” esama ir akademiniame pasaulyje: pirmieji vadinami habilituotais daktarais, kiti tenkinasi kuklesniu daktaro titulu. Tačiau habilitacijos procedūra, neva skatinanti mokslininką tobulėti, su moksliniais pasiekimais turi mažai ką bendra.
Iš tradicijos habilitacija laikoma aukštesne mokslinių rezultatų formalaus įvertinimo pakopa. Vaizduojamasi, kad apgynęs daktaro disertaciją ir siekdamas tapti universiteto profesoriumi bei pasistūmėti akademinės karjeros laipteliais, mokslininkas (dėstytojas) privalo parengti habilitacinį darbą. Tuomet jam suteikiama teisė vadovauti doktorantams, dirbti doktorantūros komitetuose (kuriuose daugumą taip pat sudaro šio luomo atstovai) ir t.t. Jie renkami į mokslo krypčių komitetus aukštosiose mokyklose, skiriami atstovauti universitetams įvairiose komisijose. Trumpiau tariant, habilituotieji šiuo metu sudaro Lietuvos akademinės galios elitą.
Bandymai pasukti valstybės mokslo politiką taip, kad būtų vertinami realūs moksliniai pasiekimai, o ne formalios kvalifikacijos, pastaruoju metu sukelia didžiulį nepasitenkinimo šurmulį. Ne per seniausiai, teikiant valstybines Lietuvos mokslo premijas, vėl viešai prabilta apie habilitacijos panaikinimo “baubus”. Premjerui A. Brazauskui netgi teko ropštis į tribūną ir patikinti auditoriją, kad Vyriausybė darysianti viską, kad tik šis garbus titulas išliktų. Auditoriją, kurią sudarė daugiausiai senyvi pensinio amžiaus mokslininkai, šią žinią pasitiko ovacijomis, džiūgaudami, kad kadaise įgytas privilegijas kol kas pavyko išsaugoti.
Tokie rimtų suaugusių žmonių žaidimai kelia šypseną, tačiau už paaugliško džiaugsmo antpečių blizgesio slypi daug rimtesni dalykai. Kokie? Ir kas verčia habilituotų daktarų sluoksnį krūtine dengti naftalinu atsiduodantį mokslo laipsnį, kurio jau seniai atsisakyta daugelyje Vakarų valstybių?
Habilitacijos procedūra - vokiečių išradimas, įteisintas XIX amžiuje, kai dalis aukštųjų mokyklų ėmė teikti daktaro vardus universitetų absolventams. Vėliau šioji sistema darėsi vis sudėtingesnė, o habilitacija laikyta laiptais, vedančiais tiesiai į visateisio ordinarinio profesoriaus pareigas. Kitose Vakarų pasaulio šalyse habilitacijos procedūra neprigijo. Anglijoje ir JAV išliko vieno laipsnio (Ph.D) sistema, kuri XX amžiuje pasirodė esanti daug progresyvesnė. Šiandien ji įteisinta daugumoje Europos, Amerikos ir Azijos šalių. Ten habilitacija laikoma atgyvena, kurią išlaiko tik “teutonų” kultūrai būdingas polinkis į griežtas hierarchijas. Rytų Europoje vokiška sistema įsitvirtino sovietų kolonizacijos laikotarpiu. Nederėtų pamiršti ir to, kad porevoliucinės Rusijos aukštasis mokslas buvo kuriamas ant carinės imperijos aukštojo mokslo sistemos, kurtos vokiečių pavyzdžiu, pamatų. Sovietų Sąjungoje mokslininkų susisluoksniavimas buvo kuriamas karinės sistemos principu. Nenuostabu, kad mokslo žmonių galvose per pusšimtį metų įsitvirtino sukarintų mokslinių “rangų ir tabelių” sistema, dėl kurios dabar įnirtingai kovojama. Deja, habilitacijos apologetams tenka priminti, kad mokslinio potencialo požiūriu Vokietija šiuo metu nėra pirmaujanti Vakarų šalis. Ji neprilygsta nei JAV, nei Anglijai, nei Švedijai Nobelio premijos laureatų skaičiumi, jos aukštosios mokyklos lygiu nusileidžia keliasdešimčiai geriausių JAV universitetų. Pridurkime, kad JAV, Anglijoje, Japonijoje, Skandinavijos šalyse ir kitur jau seniai nesama habilitacijos, tačiau mokslas nuo to tikrai nenukentėjo. Atvirkščiai, pranyko mokslinių tyrimų ezoteriškumas ir uždarumas. Asmuo, apgynęs doktoratą ir siekdamas akademinės karjeros, savo mokslinius pasiekimus įrodo skelbdamas reikšmingais tyrimais pagrįstus straipsnius, jų rinkinius, knygas, dalyvaudamas tarptautiniuose mokslinių tyrimų projektuose ir skaitydamas pranešimus konferencijose… Ten matuojami realūs pasiekimai, o ne žvaigždučių skaičius akademiniuose “antpečiuose”. Ryškiausi pasiekimai vertinami mokslo premijomis ir rezultatų sklaida mokslinėse bendruomenėse. Deja, Lietuvoje visa dar grumiamasi dėl senstelėjusios ir neproduktyvios mokslinių pasiekimų įvertinimo sistemos, kurią senų seniausiai laikas keisti.
Aukštojo mokslo reforma? (1) http://www.omni.lt/index.php?base/z_84485Aukštojo mokslo reforma? (2) http://www.omni.lt/index.php?base/z_85007Aukštojo mokslo reforma? (3) http://www.omni.lt/index.php?base/z_87100Aukštojo mokslo reforma? (4) http://www.omni.lt/index.php?base/z_89330Aukštojo mokslo reforma? (5) http://www.omni.lt/index.php?base/z_91000Aukštojo mokslo reforma? (6) http://www.omni.lt/index.php?base/z_92319
