Galvojant apie aukštojo mokslo reformos būtinybę, natūraliai kyla klausimas - kokį modelį pasirinkti? O rinktis teks, nes priešingu atveju ir toliau būsime slegiami sovietmečio palikimo. Tai nereiškia, kad privalu mechaniškai kopijuoti anglų, vokiečių ar amerikiečių aukštojo lavinimo sistemas. Tačiau įvertinti jų privalumus ir trūkumus - būtina.
Kai kurie įtakingi Lietuvos aukštojo mokslo politikai jau keletą metų įnirtingai perša visuomenei “europinio” universiteto modelį, priešindami jį “amerikietiškajam”. Pats aktyviausias JAV aukštojo mokslo sistemos kritikas - buvęs Vilniaus universiteto rektorius, šiuo metu pirmininkaujantis seimo Švietimo ir mokslo komitetui Rolandas Pavilionis ne vieną savo retorinį mostą yra paskyręs “europiniam” universitetui pašlovinti. Šios stovyklos atstovai aiškina, kad Amerikos universitetai ir visa jos kultūra yra paviršutiniška, sekli, tačiau agresyvi ir grėsminga, todėl savo nosis turėtume sukti Europos link.
Deja, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad “europinio” universiteto modelis neegzistuoja, nes pačioje Vakarų Europoje esama bent kelių gana skirtingų universiteto tipų. Senesnieji Anglijos universitetai tradiciškai orientuojasi į Kembridžo ir Oksfordo modelius, kurie iš esmės yra elitinio aukštojo mokslo reliktai. Jie sudaryti iš nedidelių, tarpusavyje menkai susijusių, savarankišką mokslo ir studijų politiką vykdančių kolegijų. Naujesnieji anglų universitetai - kitokios struktūros, labiau paveikti Škotijos ir JAV universitetų patirties. Prancūzijoje universitetai iš viso atsieti nuo nacionalinių mokslinio tyrimo programų, kurios, nors ir įeina į universitetų struktūrą, bet yra jiems nepavaldžios, dotuojamos iš specialių fondų.
XIX amžiuje, po Wilhelmo von Humboldto įvykdytos Vokietijos aukštojo mokslo reformos, šios šalies universitetai tapo pavyzdiniais modeliais. Anuomet novatoriška buvo tai, kad vokiečių universitetas tapo mokslinių tyrimų centru. Tuo tarpu kitose Europos šalyse universitetuose buvo rūpinamasi tik lavinimu, o mokslinis tiriamasis darbas tebebuvo akademijų ir karališkųjų draugijų prerogatyva. Gerai žinomas faktas, kad Charlesas Darwinas, grįžęs iš kelionių po pasaulį, savo rūšių teorijos metmenis pristatė Karališkajai britų geografijos draugijai, bet ne universitetui.
Ilgainiui senasis britų kolegijos modelis pasirodė nebeatitinkantis sparčiai kintančios visuomenės poreikių, o kolegijose įgyjamas išsilavinimas - perdėm knygiškas ir nutolęs nuo realaus gyvenimo rūpesčių. Antrojoje XIX amžiaus pusėje iš Vokietijos į JAV grįžę absolventai buvo užsikrėtę “tyrimų universiteto” idėja. Prasidėjo JAV universitetų reformos, siekiant perimti ir savo reikmėms pritaikyti vokiško universiteto struktūrą. Netrukus keli JAV universitetai jau garsėjo kaip rimtos ir perspektyvios mokslinių tyrimų įstaigos.
Jokia paslaptis, kad dėl įvairių aplinkybių (ekonominių, geopolitinių ir t.t.) praėjusiame amžiuje JAV universitetai tapo aukštojo mokslo lyderiais. Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau britų ir vokiečių patirtis įsisavinęs amerikietiškas universitetas tapo labiausiai sekamu aukštojo mokslo modeliu visame pasaulyje. Jis padarė didelę įtaką Azijos ir Vakarų Afrikos universitetams. Šių kontinentų studentai ir mokslininkai veržte veržėsi į JAV ne tik įgyti išsilavinimo, bet ir mokytis, kaip kurti perspektyvią universitetinio lavinimo ir tyrimų sistemą. Šių eilučių autoriaus patirtis bendraujant su ekonomiškai pirmaujančių Azijos šalių profesūra rodo, kad ten iki šiol žavimasi JAV universitetais ir ju akademine kultūra.
Tiesa, ir JAV esama visokio lygio ir visokios rūšies aukštojo lavinimo įstaigų. Iki šiol savo studijų lygiu garsėja keliolika “liberaliojo lavinimo” kolegijų, vis patrauklesnėmis tampa vadinamosios “bendruomenės kolegijos”, kuriose formuojasi savita intelektualinė aplinka ir didesnis dėmesys skiriamas ne moksliniam darbui, bet lavinimo lygiui. Suprantama, Jungtinėse Valstijose netrūksta ir silpnų aukštojo mokslo įstaigų, teikiančių labai ribotą išsilavinimą. Tik kur jų netrūksta? Šiuo metu daugelio Europos šalių universitetai skendi užsitęsusioje krizėje, kurią visaip bandoma įveikti. Ir čia, beje, praverčia amerikietiškos aukštojo mokslo sistemos pamokos. Vargu ar reikia pridurti, kad geriausi JAV universitetai šiuo metu lenkia visų Europos šalių aukštąsias mokyklas.
Todėl užuot kalbėjęs apie nesamą “europinį” universitetą, raginčiau gerokai rimčiau pasidomėti geriausių JAV “tyrimų universitetų” struktūra ir patirtimi. Šitai praverstų perspektyviau modeliuojant būsimas Lietuvos aukštojo mokslo įstaigas.
Aukštojo mokslo reforma? (1) http://www.omni.lt/index.php?base/z_84485Aukštojo mokslo reforma? (2) http://www.omni.lt/index.php?base/z_85007Aukštojo mokslo reforma? (3) http://www.omni.lt/index.php?base/z_87100Aukštojo mokslo reforma? (4) http://www.omni.lt/index.php?base/z_89330Aukštojo mokslo reforma? (5) http://www.omni.lt/index.php?base/z_91000Aukštojo mokslo reforma? (6) http://www.omni.lt/index.php?base/z_92319Aukštojo mokslo reforma? (7) http://www.omni.lt/index.php?base/z_93979Aukštojo mokslo reforma? (8) http://www.omni.lt/index.php?base/z_98334Aukštojo mokslo reforma? (9) http://www.omni.lt/index.php?base/z_104409
