Irma Gudžiūnė
Prieš trisdešimt metų kaip pokštas gimusi roko grupė „Antis“ nesuvokė, kad žmonių sąmonėse gali palikti žymę, kartu su tauta kovoti už laisvę. Vėliau jų dainose gulė istorija, ironiškos pamokos žmonėms. Grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas pasakoja, kad laisvė svarbi ir šiandien, bet kovoti reikia jau nebe su išoriniais, o su vidiniais zombiais.
„Anti-s“ – antisovietinis judėjimas. Ar jūs tikslingai siekėte perversmo žmonių sąmonėse, kovojot už laisvę?
„Antis“ prasidėjo nuo pokšto. Prieš 30 metų, 1984 metais, mes paprasčiausiai norėjome palaikyti savyje kūrybinę laisvę, papokštauti, nepasiduoti, kad mūsų tie „sovietai“ nepadarytų zombiais, jeigu kalbėtume dabartinėmis kategorijomis. Bet palaipsniui viskas pradėjo laisvėti, atsirado toji „perestroika“ ir „Antis“ įsijungė į laisvinimo darbą, Lietuvos kovotojų už laisvę gretas. Būtent tada prasidėjo „Roko maršai“, kurie suvaidino labai didelį žmonių sąmonės išlaisvinimo vaidmenį. Žmonės pradėjo drįsti, pradėjo bendrauti, kažko reikalauti, pasakė: „Viskas, užtenka tų „sovietų“, mes norime kurti savo, nepriklausomą valstybę.“ Tų laikų „Anties“ dainos ir sukvietė žmones, todėl tokią energiją mes norime išlaikyti iki šiol, nes ir dabar mes turime laisvėti. Jeigu tada turėjome išorinę nelaisvę, okupaciją, tai dabar mes turime vidinę nelaisvę. Mums reikia drįsti gyventi, mums reikia pasakyti: „Aš esu, aš noriu dirbti, kurti, noriu būti laisvas viduje, nenoriu priklausyti nuo programų, kurias man bruka propogandistai!“ Žmogus turi būti ne tik laisvas, bet ir savarankiškas. Tiktai kūrėjai ir gali sukurti tą naują Lietuvą.
Šiandien Jums laisvė yra vidinė laisvė?
Taip, mes būtent dabar kaunamės už vidinę žmogaus laisvę, už išsivadavimą iš to vidinio zombio, kuris mus persekioja, varo atgal myriop.
Kalbant apie zombius, ar per 30 metų jie keitėsi?
Žinoma keitėsi. Jeigu anksčiau tai buvo labai aiškūs variantai, kur yra balta, kur juoda, kas yra kas, tai dabar viską labai sunku atspėti. Mes labai dažnai pakliūvam į tam tikrą priklausomybę. Jeigu žmogus yra priklausomas, jis jau yra zombis. Jei esi priklausomas nuo gėrimo, narkotikų, tu jau esi zombis. Tave tie dalykai veža, per juos, ne per save organizuoji gyvenimą. Jei esi priklausomas nuo kitų nuomonės, tave formuoja kiti, ne pats. Svarbiausia yra tai, ką apie save manome patys ir kaip organizuojame savo ateitį. Pats didžiausias žmogaus darbas – išsilaisvinti nuo priklausomybių, fiziologinių, cheminių. Mes sukūrėme laisvą Lietuvą, dabar atėjo metas kurti kokybišką Lietuvą. Šalis nepriklausoma, viskas tvarkoje, bet trūksta kokybės. Ypatingai jaunimas turi susiimti, jie turi siekti ambicingų tikslų, jie turi būti geriausi pasaulyje. Toks dabar mūsų tikslas. Pasakojote, kas grupei „Antis“ yra zombio simbolis, o ką kūrėjams reiškia „zuikio playbojaus“ simbolis?
Tai buvo mūsų 25-erių metų jubiliejaus kūrinys.
Fabula šiek tiek skiriasi. Pasakojimas labiau istorinis, apie tai, kaip vienam miške gyveno paprastas zuikelis, ir kai atskrido antytė Laisvytė, zuikis ja susižavėjo ir tapo „playbojumi“. Dar su baime galvoje, bet jau su ambicija pasirodyti „kietu“, nauju, kapitalistiniu. Tame buvo daug ironijos. Baimė, kuri mumyse nuo sovietinių laikų gyvena, mus engia iki šiol. Ir tas pasirodymo norėjimas – kokia mano mašina, koks mano namas, pažiūrėkit tik, kokia mano žmona... O kur tu esi? Kur vidinis pasaulis, ką tu pats gali? Koks tavo, kaip žmogaus pasiekimas? Tai mes norėjome pasakyti.
„Anties“ dainose, surengtuose pasirodymuose atsispindi Lietuvos istorija ar jūsų, kaip kūrėjo, išgyvenimai?
Geras klausimas. Viskas labai susipynę. Manęs nebūtų be Lietuvos istorijos. Kiekvienas iš mūsų kuria tą istoriją. Kiekvienas pagal savo galimybes ir esame Lietuva. Žinoma, kad aš stengiuosi pasakoti apie įvairiausias savo patirtis ir pastebėti savyje kažkokius juokingus dalykus, kurie, atrodo, yra būdingi daugeliui arba kuo galima pasidalinti su kitais. Bet aš nenusisuku ir nuo tų reiškinių, kurie atsiranda dabar, mūsų naujoje situacijoje, kai mes atsiradome Vakarų globoje, kada pradėjo klestėti kapitalizmas, kada atsirado begalė paviršutiniškumo, materealizmo demonstravimo. Visus šiuos dalykus stengiamės įdėti, įpinti į savo turinį, bet per daug nepamokslauti, kad išliktų autoironija. Visų pirma, reikia pasijuokti iš savęs.
30 metų scenoje – iššūkis. Ar reikia likti tokiu, kokį tave pamilo žiūrovai, ar reikia nuolat keistis, prisitaikyti prie naujos kartos?
„Antis“ turi du etapus. Pirmasis etapas truko nuo 1984 metų iki 1990 metų pabaigos. Tada mes „Antį“ uždarėme, nes prasidėjo blokada. Kurį laiką kiekvienas ėjome savo gyvenimo keliu. Ir tik 2006 metais atsikūrėme, susitarę, kad grosime kažką naujo. Nutarėme nebūti archyvu. Mes norime kurti ir būti aktualūs dabar. Praėjusiais metais gavome itin svarbų apdovanojimą, M.A.M.A apdovanojimą už geriausią metų roko grupę. Mums, kaip patyrusiems žmonėms, tai buvo labai aukštas įvertinimas. Be to, iš prezidentės rankų gavome apdovanojimą už visą savo veiklą, už gyvenimo pasiekimus, vadinasi, dabar yra tas pakilimas, todėl reikia pasidžiaugti, o kas bus toliau – nežinau.
Ar roko muzika – tik stilius, ar gyvenimo būdas? Rokeriai-vandalai ar žmonės, kurie turi ką pasakyti?
Mums patinka roko energetika, jis turi daug aiškaus ritmo, labai plačią savo išraiškos formų amplitudę. Tai visiškai nereiškia, kad mums tai yra gyvenimo būdas. Kaip matote, esu visiškai nepanašus į rokerį (juokiasi). Aš architektas, įmonės vadovas, visi grupėje grojantys taip pat turi perspektyvius darbus, apdovanoti premijomis, kūrybingi žmonės. Aš labai kviečiu jaunimą daugiau domėtis roku, nes jis atgimsta, turi labai daug galimybių, nesenstančios, neblėstančios energijos. Kai pats buvau jaunas, rokas buvo pats didžiausias mano atradimas! Ir iki šiol, kai groju roką – jaučiuosi jaunas.
