Mums patinka futbolas tiek, kiek jis patinka mūsų mėgstamam rašytojui Umberto Eco. Prieš kelis pasaulio čempionatus jis, atsakydamas į klausimą „ar mėgsta futbolą“, sugalvojo puikią metaforą.
Eco atsakė maždaug taip: „Aš mėgstu Daniją. Buvau ten daugybę kartų, turiu daug draugų, pažįstu Kopenhagą ir kelis kitus miestus. Bet tai nereiškia, kad aš kasdien galvoju apie Daniją, užmiegu su mintimi apie šią šalį, o rytais prašau išversti Danijos dienraščių straipsnius“.
Mes futbolą mėgstam tiek pat, kiek Eco. Kartą per ketverius metus. Bet per pasaulio futbolo čempionatą atidirbam nuoširdžiai – iki atostogų savo sąskaita. Ir štai vieną dieną, pasibaigus Vokietijos ir Lenkijos rungtynėms, kažkuris mūsiškių perjungė televizoriaus kanalą ir mes pamatėme krepšininkus. Vyko kažkurių NBA finalinių rungtynių tiesioginė transliacija. Kontrastas tarp dviejų komandinių žaidimų buvo toks stiprus, kad pulto spaudinėtojas nelaukdamas susirinkusių klyksmo išjungė televizorių.
Štai tuomet ir gimė diskusijos tema. Kažkas paklausė kategoriškai, šiurkščiai, bet tiksliai:
– Kodėl męs įsitikinę, kad futbolas yra geriau nei krepšinis?
Po gana ilgos pauzės krenkštelėjo mūsų kompanijos guviausias. Jis papasakojo beveik istoriją:
– Spardymas yra natūrali, pasakyčiau, priešistorinė žmogaus būsena. Ypač vyro. Mes nuo mažens žinom, kad gulintį nefiksuotą daiktą reikia paspirti. Suveikia nevaldomas refleksas. Moterys spardo rečiau, nes jos nuo neatmenamų laikų saugo kojas ir yra protingesnės – niekada nežinai, ar tas gulintis daiktas iš tikro yra neįtvirtintas žemėje.
Aš manau, kad pirmykščiam žmogui, be sekso, daiktų spardymas buvo vienintelė pramoga – juk visa kita, kas mums dabar atrodo malonu – gyvenimas palapinėse, medžioklė, žvejyba, na, ten uogų rinkimas – buvo ne malonumas, o darbas.
Ir čia matau pagrindinį psichofiziologinį skirtumą tarp futbolo ir krepšinio.
Įsivaizduokit. Eina pirmykštis žmogus savo medžioklės taku ir pamato pūpsantį nevalgomą grybą. Ką jis daro? Ar jis smagiai spiria tam grybui į kepurę, ar pasilenkia, nurauna jį, kelis kartus padaužo į taką ir tuomet meta į kokio nors medžio drevę? Be abejo, su džiaugsmu spiria ir eina sau toliau. Taigi objekto spardymas yra natūralus būvis, o objekto daužymas į žemę ir mėtymas į skyles – nenatūralus. Todėl krepšinis yra geriau už futbolą.
Mes labai palankiai išklausėm istoriją „Apie spardymo natūralumą“ ir nedvejodami ta proga ištuštinom taureles. Ir klausiamai sužiurom į mūsų kitą prasižiojusį draugą:– Mano mintis yra klampi... – pradėjo jis. – Mintis ši susijusi su Sun Tzu „Karo menu“. Arba su religijotyra... Man futbolas panašus į tradicines religijas – kiekviena iš jų moko laukimo meno. Gal tiksliau – kantrybės ir nuolankumo... Jeigu būsi pasiruošęs ir kantrus – sulauksi išganymo. Kaip įvarčio... O krepšinis man primena naująsias sektas, žadančias greitą išganymą... Nors galų gale lieka tos pačios kelios sekundės, kai viskas gali pasikeisti...
Mes tolerantiškai įvertinom šį pasažą ir pripildėm savo taures. Bet nespėjom jų priartinti prie lūpų, kai prabilo karštakošis:
– Apie ką jūs šnekat! Kalbėkit apie fiziologiją! Juk futbolą gali žaisti visi, o krepšinį – tik išsigimėliai! Argi tai žaidimas, jeigu laimi ta komanda, kuri turi daugiau mutantų? O štai futbole – ir tai įrodo kad ir pietų korėjiečiai – pakanka normalaus ūgio, normalios jėgos, normalių kojų. Tik proto – futbolinio proto – reikia.
Energingoji citata buvo sutikta šiltai. Bet po vieno tylaus sakinio vos nepaspringom:
– Jei jau apie fiziologiją... Krepšinis yra vienintelis žaidimas, kuriame už fizinį kontaktą gauni baudą. Kažkoks baletas, o ne žaidimas. Kaip gėjai kažkokie...
Mes smalsiai sužiurom į savo draugą homofobą. Po to kelias minutes vyko energingas aptarimas, kas yra gėjiškiau – ar sportiniame įkarštyje nuplėšti priešininko kelnaites, ar tokiame pačiame įkarštyje stengtis neprisiliesti prie priešininko. Nutarėm, kad nenatūralus susilaikymas yra gerokai gėjiškesnis, bet pastabą mūsų ksenofobui padarėm, ir krepšinio gėjiškumo nepriskyrėm prie žaidimo minusų. Ir prie pliusų nepriskyrėm. Ir vos nepraleidom iš vėžių išmušusios erudito pastabos:
– Kamuolį į skyles mėtė nuo senovės. Tai darė actekai, žaidimą vadino tlačtli, Jukatano pusiasalio indėnai žaidė ollamalitzli ir majai mėgo pamėtyti...
Po šio išpuolio teko susiaurinti diskusiją. Dabar kalbėjom apie tai, „kodėl europiečiams futbolas geriau nei krepšinis“. O amerikiečiai težaidžia savo indėniškus žaidimus. Juk tai jų kultūrinis paveldas.
Paskutinis savo išvadą paskelbė guru:
– XIX amžiaus pabaigoje buvo sukurti du tinginystės produktai. Pirmasis vos neapvertė pasaulio. 1887 metais Ludwigas L. Zamenhoffas pristatė esperanto kalbą. Dirbtinė, supaprastinta, didelio išsilavinimo nereikalaujanti, tingi kalba ypač sužavėjo būsimus revoliucionierius, tad po Spalio perversmo Rusijos esperantininkai buvo ypač įtakingi. Bet eksperimentas nepavyko – dirbtinė kalba, galėjusi sugriauti civilizaciją, neprigijo.
Po ketverių metų, 1891 metų gruodį, Springfildo koledžo kūno kultūros mokytojas Jamesas Naismithas savo mokiniams pademonstravo kitą dirbtinį produktą – krepšinį. Jis atsirado dėl lepumo: mokiniai žiemą nežaisdavo lauke, tik salėje. O salėje futbolo neleido žaisti koledžo valdžia. Šitaip atsirado lepūnų sportas krepšinis. Žaidimas, kuriam reikia stogo ir parketo!
Antrasis tinginystės produktas išpopuliarėjo. Ir šiandien aš matau ženklą – naujoji, „I-Tunes“, virtualių žaidimų ir kompiuterių karta (ją dar vadina „M“ karta) renkasi jų mentalitetą atitinkantį krepšinį. Proletariatas – ir fizinio, ir protinio darbo – renkasi sau artimą futbolą. Ir tą sekundę, kai futbolas taps mažiau populiarus už krepšinį, senoji civilizacija žlugs. Jie žais krepšinį, tarpusavyje kalbėdami dar paprastesne kalba nei esperantas.
Guru niūriai susipylė paskutinius lašus. Niekas nedrįso pasakyti: „Tu statai“.
