... gerąja prasme. Drąsus, atviras, godus ir jautrus visoms gyvenimo sferoms. Kitaip jis teatrui nieko nesuteiks“, - mano Rimo Tumino aktorinio meistriškumo mokyklą išėjęs aktorius Tomas Kliukas.
Užfiksuotos akimirkos
- Kodėl pasirinkai aktorystę?
- Aktorystė man atrodė paslaptinga veikla, viliojo jos užkulisiai, galimybė pažinti ne tik tai, ką mes kiekvieną dieną atsikėlę matome pro langą, gatvėje, parduotuvėje ar troleibuse, bet ir kitas pasaulis - fantazijos, vaizduotės.
Dažnai gyvenime lieki neišklausytas, kartais galbūt sutinki ne tuos žmones, su kuriais norėtum pasidalyti savo gyvenimu, mintimis ir svajonėmis. Ir jeigu nerandi pačių paprasčiausių bendravimo kelių, tada ieškai kitų.
Ši profesija man pasirodė vieta, kur tu gali įamžinti save, ką nors suteikti ir palikti. Bet tai yra paradoksas, nes teatras gyvas tik tą akimirką, kai vyksta. Šviesos užgeso, dekoracijas išnešė, spektaklis pasibaigė. Bet... pamatyti likimai lieka atminty.
Dėl to teatras, viena vertus, yra akimirkos dalykas, bet, antra vertus, jis išlieka amžinas žiūrovo sąmonėje.
- Kokia dramaturgija tau arčiau širdies - klasikinė ar šiuolaikinė?
- Man visada patinka ir užgriebia pjesėje kažkas tokio, kas yra artima. Ir nesvarbu, ar tai bus klasikinis, ar šiuolaikinis kūrinys. Jeigu pjesės tema ar žmogus susijęs su manimi, tada noriu apie tai kalbėti.
Šiuolaikinės literatūros dabar yra labai daug, bet mes jos visos dar nepažįstame. Per daugelį metų ji išsikristalizuoja į pačius brandžiausius kūrinius.
Tas pats ir su klasika. Juk Čechovo laikais Čechovo pjesė buvo šiuolaikinė pjesė, bet ji buvo gili savo temomis. Dėl to ji išliko ir tapo vertybe.
Gal po 50 ar 100 m. šiuolaikinės pjesės irgi bus klasika ir į jas žiūrės kaip į literatūrą, turinčią išliekamąją vertę...
Apie personažus
- Ar turi savo mėgstamą vaidmenį?
- Visada su tam tikru virpuliu viduje laukiu Čechovo „Žuvėdros“, kur vaidinu Soriną. Nuotaiką visada pakelia ir „Grybų karas“ (pagal Justiną Marcinkevičių), kur vaidinu Kelmutį. (Juokiasi.)
Vienas vaidmuo sukelia vienokius jausmus, kitas galbūt visiškai priešingus, tačiau abu tave traukia vienodai. Ne tiek daug vaidmenų, kad galėčiau kalbėti apie mėgstamiausius...
- O Kirilo Glušajevo režisuotas „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“ arba Jono Vaitkaus „Svajonių piligrimas“?
- Spektaklis „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“ ir mano vaidmuo jame yra kaip vitaminas C. Nors kalbama apie skaudžią pirmąją meilę, po spektaklio išeini visas švytintis.
„Svajonių piligrime“ mano vaidmuo nėra didelis. Ponaičio vaidmenimi perteikiama tam tikra konkreti idėja, mintis apie patį Čiurlionį, jo epochą. Ponaitis yra visos to meto visuomenės požiūris į Čiurlionį. Per tą vaidmenį yra transliuojama visa tos visuomenės pozicija. Tai yra daroma drąsiai ir drastiškai. Tokia J.Vaitkaus stilistika. Jis visada mėgo groteską. Ir „Svajonių piligrimas“ eina tuo keliu.
Jautrumas gyvenimui
- Ar turi savo autoritetą?
- Stabo, prieš kurį lenkiu galvą ir meldžiuosi, neturiu. Yra mokytojai, vedliai, paskui kuriuos einu. O jais gali būti ir knyga, ir muzikos kūrinys, ir teatras, ir mama, ir kolegos ar režisierius.
- Kaip manai, kokios savybės būtinos aktoriui?
- Aktorius turi būti chamas. Gerąja prasme. Jis turi būti drąsus. Atviras ir godus. Teatrui ir turbūt apskritai visoms gyvenimo sferoms.
Rimas Tuminas mėgsta sakyti: „Aktorius turi būti vagis“. Gyvenimo vagis, stebėtojas. Viską, ką matai, - griebk ir uždaryk savo virtuvėje, savo sandėly, nes tau to prireiks. Ir kai tai padarysi, tada drąsiai atiduok. Būk transliuotojas.
Aktorius turi būti jautrus sau, gyvenimui ir tam, ką daro. Aktorius negali būti abejingas. Tada jis taps šaltas, plokščias ir
teatrui nieko negalės suteikti.
- Koks klausimas tau šiandien aktualiausias?
- Aš klausiu savęs, koks turėtų būti teatras, ką dar jame reikėtų padaryti tam, kad sugebėtum sujudinti žmogų, priversti jį įsiklausyti ką nors išgirsti, susimąstyti. Kaip supurtyti žiūrovą?
Dabartinė publika yra labai reikli ir išlepinta visokių žanrų bei visokio teatro. Žmogus dabar per patogiai gyvena. Dėl to jis reikalauja daug. O kas yra daug? Kokiomis priemonėmis tai padaryti, kad žiūrovui nepasirodytų per mažai.
Teatre tai jaučiama. Kai kas galbūt pasiduoda. O kai kas suranda priemonių, tačiau jos visiems pasirodo juokingos.
Šiandien publiką bandoma patraukti primityviausiomis, tiesiausiomis priemonėmis - purvais, apnuogintais kūnais, ausis veriančiais garsais, keiksmažodžiais... Neva tai turėtų patraukti šiuolaikinį žiūrovą. Priešingai - būtent teatras ir gali gydyti visuomenę nuo tos visos bjaurasties. Bet tam reikia daug darbo, pasiryžimo ir, svarbiausia, - nepataikavimo.
