Beveik prieš keturias savaites gimusi Kęstučio Jakšto mažylė pagaliau turi vardą - Dominyka Emilija. Trečią kartą tėvu tapusiam populiariam artistui svarbu, kad augančios dukros nešvaistytų laiko veltui. Kai jis išdėstė kritišką nuomonę apie gatvėmis besišlaistantį jaunimą, prie mūsų stalelio lauko kavinėje priėjo apšepęs vaikinas ir paprašė išmaldos, rašo šeštadienio "Lietuvos žinios".
Su teatro bei kino aktoriumi ir režisieriumi K.Jakštu susitikome devintą valandą vakaro vienoje kavinėje Vilniaus centre. Paklaustas, kokie darbai spaudžia, kad pokalbiui paskyrė vėlyvą laiką, pašnekovas tikino: „Dirbu tėvu.“ Ką gi, pirmiausia apie šias K.Jakšto pareigas ir papasakosime.
„Kietai užmiegu“
Prieš tris savaites gimusios dukrelės tėvelis aiškino, kokių turi rūpesčių: reikia pakeisti mažylės palas. Kai replikavau, kad šiais laikais yra sauskelnių, jis atskleidė, jog žmona buvo nutarusi naudoti senovines priemones - vystyklus. Tačiau, kaip supratau, nusprendė šį dalyką „modernizuoti“ ir naudoti sauskelnes.
Kad ir labai myli dukrelę, K.Jakštas naktimis prie jos nesikelia. Dažniausiai tai daro žmona. „Taip kietai užmiegu, kad neprabundu“, - pavargusiam po darbų tėveliui mažylės verksmas netrukdo. Tačiau migdydamas dukrelę padainuoja savo sukurtų lopšinių.
Karališkas jausmas
Dabar aktoriaus ir režisieriaus šeima - žmona, 28 metų latvių aktorė Viktorija Streiča, naujagimė dukrelė ir kartu gyvenančios dukros iš pirmosios santuokos - 15 metų Žygimantė bei 18-metė Vilgailė. 43 metų vyro klausiau: „Esate pagerbtas tarp moterų: žmona, dvi vyresnės dukros ir mažylė. Kaip jaučiatės - karališkai?“ K.Jakštas pareiškė: „Kaip karalius Lyras. Reikia tik surikiuoti, kam ką testamentu palikti ir pas kurią senatvėje prisiglausti.“
Auklėjimo pamokos
Mėgstantis šmaikštauti artistas, kai kalbėjome apie dukras, iškart surimtėjo. Vaikų auklėjimas jam - labai svarbus dalykas. K.Jakšto dukrelė gimė birželio 30 dieną. Kai žmona Viktorija gimdė, šalia buvo ne tik vyras, bet ir jo vyresnės dukros iš pirmos santuokos. Lietuvoje dar nelabai įprasta, kad vaikus augintų ne mama, o tėvas. K.Jakštas paaiškino: „Negalima sakyti, kad vyresnės dukros gyvena su manimi. Tiesiog jos dažniau būna pas mane, čia daugiau vietos, bet savaitgalius leidžia su mama.“ Jis supranta, kad būna situacijų, kada mama dukroms gali būti geresnė patarėja. Mamos dėmesio norisi ir tada, kai tėvas būna griežtokas, kaip pats sako, kartais jas prispiria. Iš vyresnės dukros yra sulaukęs pastabų, kad nebūtina tapti kažkuo ypatingu. Ne prastesni žmonės, turintys mokytojų ir kitokias profesijas. „Matyt, kur nors „perspaudžiu“, - prisipažino pašnekovas. K.Jakštas tiesiog nori, kad dukros suprastų: negalima stovėti vietoje, reikia mokytis, siekti tikslų. Vėliau ateis laikas, kai bus galimybė pasirinkti, ką nori daryti. „Labiausiai nemėgstu pasyvumo. Jaunas žmogus negali visą dieną praleisti prie televizoriaus ar kompiuterio. Arba be jokio tikslo šliaužioti gatvėmis. O dabartiniam jaunimui tai yra normalu“, - stebėjosi K.Jakštas. Jis prisiminė, kad kadaise irgi daug laiko praleisdavo ne namie, bet ne tuščiai - kokio nors kaimyno sode skindavo obuolius, remontuodavo motorinį dviratį, kad galėtų lėkti su vėjeliu. „Dabar jaunuoliai pasiima sidro skardinę ir linguoja, sėdėdami ant suolelio. Diskutuoja apie nieką. Nieko neskaito, šnekasi apie gandus, - kritiškai nusiteikęs pašnekovas. - Dukroms sakau, kad turi skaityti ir daug žinoti, kad per pokalbį galėtų oponuoti.“
„Braliukų“ kalba
Nors K.Jakšto sutuoktinė Viktorija - latvė, „braliukų“ kalba jis kol kas nekalba. „Kai žmonos šeimyna susėda, turiu ausis ištempęs klausyti, kad suprasčiau“, - stengiasi vyras.
Pasakiau, kad kiekvienas lietuvis turėtų šiek tiek suprasti latviškai. K.Jakštas mano kitaip: „Latviams geriau sekasi suprasti lietuviškai. Ir kalbėti greičiau išmoksta. Kai filmavausi latvių kino juostoje „Rygos sargai“, tekstą išmokti buvo nelengva, nes mano pasąmonėje - visai kitos žodžių reikšmės negu tos, kurios buvo dialoguose ir monologuose.“
Žmona Kęstučio nespaudžia mokytis latvių kalbos. Jos tėvas turėjo norą šnekėti lietuviškai. „Jau 30 metų jam nesiseka išmokti, nors puikiai supranta lietuviškai“, - sakė žentas.
Populiarumu persisotino
Televizijos laidoje „Dviračio šou“ K.Jakštas vaidina kelis komiškus personažus. Klausiau, ar tokiam darbui netinka sąvoka „chaltūra“? „Tai yra puikios aktorinės treniruotės, - tvirtino pašnekovas. - Manau, tokios pat nuomonės visi ar bent didžioji ten dirbančių aktorių dalis. Panašus yra ir prodiuserių, ir scenaristų požiūris - turbūt todėl laida rodoma tiek daug metų. Šioje terpėje mes susitinkame ekstra kūrybai. Gavęs tekstą per 10-15 minučių turi sugebėti kažką padaryti. Daug improvizacijos. Pažiūrėkite, kokius puikius personažus „chebra“ kuria - stebuklai.“
Kai svarsčiau, kad „Dviračio šou“ tikriausiai prideda populiarumo, K.Jakštas atrėmė, jog šito gero pakankamai prisivalgęs. Aktoriui nereikia, kad žurnalų viršeliuose puikuotųsi jo nuotraukos. Mat tokie leidiniai galiausiai atsiduria sąvartyne. „Tik geri žurnalai - tualete“, - nusijuokė pašnekovas.
Tualeto skaitiniai
„Mano tualeto kambaryje mėtosi senas žurnalas „Krantai“. Ten būdamas pavartau. Žurnale yra interviu su Modriu Tenisonu (garsus latvių menininkas, pantomimos pradininkas Lietuvoje - aut.). Jis pasakoja, kad kitados, Romo Kalantos laikais, dirbdavo po 10-15 valandų per parą. Laiko samprata neegzistavo. Dabar taip dirba gal tik režisieriai Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus ir Jonas Jurašas. Sunkiai ir sąžiningai dirbo anais laikais, dabar daro tą patį - jų vertybės nepasikeitė“, - tvirtino pašnekovas.
Tuo metu prie mūsų stalelio lauko kavinėje priėjo apšepęs vaikinas ir paprašė išmaldos. „Kaip sekasi?“ - elgetos klausė K.Jakštas. „Ar galėtumėte...“ - ranką ištiesė įkyrus prašeiva. „Negalėtume“, - netuščiažodžiavo K.Jakštas. Aš taip pat papurčiau galvą ir prisiminiau, kad mano pašnekovas neseniai kalbėjo apie jaunų žmonių betikslį slampinėjimą.
Vienas miške
K.Jakštas vaidina režisieriaus E.Nekrošiaus spektakliuose, filmuojasi kine, režisuoja miuziklus, kuria personažus minėtame „Dviračio šou“. Turi didelę šeimą. Kartais jis nori pabūti vienas. „Kai būnu kaime, stebinu šeimynykščius, kad per lietų, audrą ar kai tamsu, galiu išeiti į mišką. Man ten gera, - atskleidė K.Jakštas. - Vienatvės reikia kiekvienam žmogui.“
Kai vairuoja automobilį, radijo jis nejungia. Ant priekinės sėdynės K.Jakštas pakloja popieriaus lapų - juose surašyti sumanymai, darbai. Ten jis pasižymi kilusias mintis.
Apie darbus
- Su jumis buvo sunku susitarti susitikti - vis užsiėmęs, neturite kada. Į kelias dalis bandote save padalyti?
- Kaip Dievulis mane padalijo, toks ir vaikštau. Bandau rasti kelias dienas atostogų, bet nepavyksta. Darbai dar pakeliui, neįgyvendinti, todėl apie juos nelinkęs kalbėti. Rašomas scenarijus dideliam istoriniam miuziklui.
- Režisuosite?
- Taip.
- Esate ne pirmas aktorius, kuris metėsi į režisūrą. Pasakykite savo versiją, kodėl?
- Tai buvo atsitiktinumas. Kitados kažkas pasiūlė pabandyti.
- Statyti „Velnio nuotaką“?
- Taip.
- Dar režisavote miuziklus „Kalėdų fabrikas“, „Batuotas katinas“... Sakoma: kelis atsitiktinumus galima vadinti dėsningumu.
- Jau tendencija. Dar buvo „Nesudegantis Vilnius“ - toks barokinis pastatymas. Pakeliui ir mokslus baigiau - teatro režisūros magistrantūrą pas Joną Vaitkų. Tai - man patinkanti sritis.
- Be to, kad esate profesionalus aktorius, dar pučiate dūdą, esate dainavęs Kauno filharmonijos chore, kurį laiką studijavote operinį dainavimą pas Eduardą Kaniavą. Girdėjau, kad ir nekūrybinių darbų mokate.
- Mėšlą mėžiau, kai amžiną atilsį tėvas gyvulius augino.
- Tačiau vaidinote didžiavyrius - latvių filme „Rygos sargai“ prezidentą Karlį Ulmanį, LNK laidoje „Dviračio šou“ - Brazauską.
- Mes visi esame antra ar trečia karta nuo plūgo, tad didelės išmonės čia nėra. Latvijos prezidentas buvo valstiečių sūnus, Amerikoje baigęs agronomų mokslus. Brazauskas - tam tikra prasme statybininkas.
- Statybininko patirties turite?
- Turiu - galiu mūryti ir tinkuoti.
Rasa Pakalkienė
