Vakar į amžinojo poilsio vietą palydėtas ilgametis teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis, miręs savo namuose, Kaune, ankstų antradienio rytą.
Sunkiai tilpo Kauno dramos teatre gėlės ir vainikai, kuriuos atiduodami pagarbą mirusiajam per dvi dienas sunešė jo talento gerbėjai iš įvairių šalies miestų ir miestelių. Buvo čia ir kolegų teatralų, labai mylėjusių savąjį kolegą ir mokytoją A.Masiulį, žiedų kompozicijos, vainikai nuo Lietuvos Vyriausybės, Seimo, Rusijos pasiuntinybės ir kitų institucijų.
Gerokai iki vidurdienio Laisvės alėjoje, prieš Kauno valstybinį akademinį dramos teatrą, penktadienį susibūrė minia ir tylomis laukė. Teatro didžiojoje salėje, kur scenoje buvo pašarvotas, anot vyriausybinės laidotuvių komisijos pirmininko, kultūros ministro Jono Jučo, „teatro riteris, scenos aristokratas, visada siekęs scenos turinio ir gyvenimo darnos”, skambėjo liūdnos, skausmo ir ilgesio kupinos melodijos. Tarp jų - ir Algimanto Masiulio ypač mėgta „Elegija”.
Atsisveikinimo apeigas pradėjo vyskupas Juozapas Preikšas, ir netrukus, temstant salės šviesoms, lėtai užsivėrė scenos užuolaida.
Iš teatro išnešus karstą su aktoriaus palaikais, Laisvės alėja prapliupo plojimais. Jauni ir seni kauniečiai, braukdami ašaras, tyliai tardami padėkos žodžius, ilgai ilgai plojo Algimantui Masiuliui, deja, jau paskutinį kartą.
Paskutinį kartą kreipdamasis į garbųjį Maestro A.Masiulį, Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas nuoširdžiai padėkojo jam „už auksinėm raidėm rašytą Kauno dramos teatro istorijos tarpsnį”. Tas tarpsnis Kauno teatre truko beveik tris dešimtis metų.
Smiltys žemės, atvežtos Surdegio miestelio bendruomenės narių iš A.Masiulio gimtinės netoli Anykščių, pirmos palietė karsto viršų, paskui į kapo duobę krito Petrašiūnų pušyno smėlis pramaišiui su gėlėmis.
