Pradėkime nuo improvizacijos. Andrius sako, kad improvizacija išlaisvina kiekvieną žmogų, įveikia baimę susimauti, padidina pasitikėjimą savimi ir grąžina žmogų į tą stebuklingąjį „čia ir dabar“ momentą.
„Kai pradėjau improvizuoti, supratau, kad improvizacija keičia mano gyvenimą: atsiranda žymiai daugiau laisvės, mažiau ruošimosi, daugiau buvimo čia ir dabar, buvimo tekėjime, žymiai lengviau pasidarė bendrauti ir t.t. Tada aš pradėjau mokyti kitus – geriausia mokytis mokant – ir tas įtraukė“, – pasakoja lektorius ir seminarų vedėjas.
Padeda gyventi tėkmėje
Andrius sako, kad, kai būname vaikai, mes visi improvizuojame ir mums tai labai lengva:
„Vaikai labai greitai įsijungia į žaidimus, į teatrą. Vienas sako: „tu būk generolas, aš būsiu kareivis, tu man vadovauk.“ Ir užtenka tokio paaiškinimo, jie pradeda žaisti. Kai vaikai paauga – darželyje, mokykloje – juos moko planuoti: septynis kartus atmatuoti, paskaičiuoti, logiškai pamąstyti. Tai reikalinga, bet tokiu būdu kartais sumažėja žmogaus spontaniškumas. Jis ruošiasi, jis planuoja ir jis retai kada būna čia ir dabar, šią akimirką.
Improvizacija vyksta tik čia ir dabar. Jeigu tu analizuoji arba planuoji, tuomet tu neimprovizuoji. Tad improvizacija padeda gyventi tėkmėje, nes viskas keičiasi, viskas juda“, – kalba aktorius.
Godopoco
Andrius pasakoja, kad improvizacijoje žmogus peržengia per savo baimę „susimauti“, o kuo žmogus mažiau to bijo, tuo jis daugiau pasitiki savimi ir tuo šansų „susimauti“ darosi mažiau. Mokymai, kalba lektorius, padeda pagreitinti baimių įveikimo procesą. „Paskutiniu metu visų mano 14-15 metų mokymų vaisius yra mano sukurtas žaidimas, kuris vadinasi „Godopoco“. Jo šūkis yra „susimauk su malonumu“. Tai yra improvizacijos žaidimas. Yra dvi rolės: yra Godopoco – žmogus be socialinės kaukės, kaip vaikas, juokdarys, beprotis, kuris iš karto išreiškia jausmus ir mintis, nieko neslėpdamas. Jeigu jam nepatinka, jis ir sako, kas jam nepatinka. Dar yra iniciatorius – tas, kuris pradeda pokalbį su tam tikru tikslu.
Vyksta pokalbis, Godopoco turi tokį „klaksoną“, kuris čiauška. Jeigu Godopocui kas nors nepatinka, iniciatorius jam sukelia kažkokį jausmą, Godopoco paspaudžia „klaksoną“ – nušauna iniciatorių. Iniciatorius paklausia, už ką, Godopoco pasako grįžtamąjį ryšį, už ką jis nušovė, tada iniciatorius padėkoja už grįžtąmąjį ryšį, gauna „ačiū“ kortelę ir jį keičia kitas žmogus. Taip sukasi trys iniciatoriai ir penkias minutes vyksta procesas. Taip Godopoco mokosi, kaip reaguoti ir įvardinti, kas su juo vyksta, o iniciatorius mokosi, kaip nereaguoti, sustabdyti reakciją ir sužinoti grįžtąmąjį ryšį. Tokiu būdu labai linksmai, įdomiai, juokingai mokomasi bendravimo“, – įsijautęs pasakojo Andrius Žebrauskas.
Lektorius sako, kad tai nėra tik smagus žaidimas – jo metu, tikina jis, žmoguje įvyksta transformacija:
„Kuo ilgiau žaidi žaidimą, tuo labiau mažėja baimė susimauti, didėja pasitikėjimas savimi ir gyvenime tu visiškai imi nebebijoti kritikos. Tu visada gali išgirsti kritiką į ją nereaguodamas“, – kalba Andrius.
Personažai žmoguje
Lektorius įsitikinęs, kad, jeigu žmogus įsižeidžia, jam skauda vadinąmąjį ego personažą – skauda žmogaus ego, o ne pačiai žmogaus esybei.
„Jeigu aš esu labai perfekcionistas, niekad klaidų nedarau, kai man rėžia kritikos, aš galvoju: „ak, kaip čia dabar man taip?“. Pastebėti ego yra mano vienas iš hobių ir įdomių užsiėmimų. Manau, kad pažinti save reiškia pažinti savo ego personažus, kas tokie gyvena tavyje ir kas reiškiasi šiuo metu, nes ego personažai šneka tekstu.
Pavyzdžiui, reikia savanorio mokymams, o tau iškart pradeda kalbėti personažas „neik, nueis kiti, dar susimausi. Kas čia toks šneka? Tai personažas, kuris tave saugo, kad tu nesusimautum. Bet iš tikrųjų jis yra diversantas. Jis tau neleidžia patirti. Tai tų ego personažų yra labai įvairių“, – kalba Andrius Žebrauskas.
Problema dingsta
Kitas ego personažas, kurį įvardija pašnekovas, yra „neteisingai nuskriaustasis“:
„Pavyzdžiui, tave neteisingai apkaltino – susipykai su žmona ir tu užsigavai. Užsigavai, nuėjai į kitą kambarį ir nešneki. Dieną nešneki, gal dvi net. Tavyje įauga tas „neteisingai nuskriaustasis“. Ir ką jis tau šneka : „ji neteisi, ji turi atsiprašyti. Tu neik, nebendrauk.“ Tai kai aš jį įvardinu šitą personažą – „nuskriaustasis“ – man jis tampa juokingas. Tada aš nueinu, žmonai papasakoju apie šitą personažą, mes abu pasijuokiam, ir jau nebėra problemos“, – kalba Andrius.
Aktorius sako, kad problema dingsta vien pastebėjus ir įvardijus, koks čia ego personažas jame tuo metu kalba. Viskas būtent taip paprastai ir įvyksta.
„Gyvenimas yra paprastas. Iš tikrųjų 99 proc. problemų sukuriame patys. Jų nėra. Yra, aišku, kažkur, bet jų nedaug“, – kalba jis.
Laimė mažuose dalykuose
Andrius sako, kad jis yra „žiauriai laimingas“. Jis daro, ką nori, mėgaujasi aktyvia veikla ir netgi išmoko mėgautis nieko neveikimu:
„Esu laimingas ir nieko nedarydamas ir džiaugdamasis labai nedideliais dalykais. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimams teikiu didžiulį džiaugsmą ar rytinės kavos puodukui – būtent tam puodukui, ne kitokiam“, – reziumuoja Andrius.
