„Tikiuosi, kad bus ir geresnių metų. Džiaugiuosi tuo, ką darau, mane tenkina dabartinė situacija darbe, tačiau norėčiau labiau pasižymėti teatre“, – išsiduoda G. Glemžaitė.
Apie aktorės karjerą straipsnio herojė svajoti pradėjo ganėtinai anksti – dar darželyje. Ji juokiasi prisimindama, kad tuomet aktoriaus specialybę vertino kaip pačią lengviausią pasaulyje. Manė, jog vaidinama tik Holivudo filmuose.
Netrukus ši svajonė buvo užmiršta. Ir prisiminta tik vienuoliktoje klasėje, kuomet rinkdamasi specialybę atrado pašaukimą į aktorystę. Mergina atvirauja, kad niekuomet specialiai stojamiesiems nesiruošė. Lankė keletą teatro būrelių, tačiau akademijos, kurioje paprastai ruošiami jaunieji aktoriai, slenksčio neperžengė. Nepaisant to, teatras visuomet buvo šalia.
- Ne vienas realus atvejis parodė, kad ši specialybė nelengva emociškai ir nepalanki tiems, kurie siekia praturtėti. Ar artimieji neatkalbinėjo nuo tokio pasirinkimo?
- Artimieji perkalbėti nesistengė. Tačiau iki dabar pažįstu žmonių iš teatro aplinkos, kurie pataria jaunimui nestoti į aktorinį. Daug kas linkęs gąsdinti, kad tai yra labai sunku. Aišku, kad sunku. Bet jeigu žmogus nori, kodėl gi ne?
- Psichologai išskiria, kad aktoriaus profesija sunki tuo, jog reikalauja dažnai persikūnyti į skirtingų asmenybių tipus. Tuomet prie savo asmeninių problemų pridedami ir įkūnijamo žmogaus vargai. Kaip tai atsiliepė jūsų, jaunos studentės, emocinei būklei?
- Buvo momentų, kuomet tikrai atrodydavo per sunku. Susimąstydavau, ar mano vieta tikrai čia, ar viską teisingai darau. Pabėgti nuo šios specialybės niekada nenorėjau, nors buvo sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. Ypač pirmaisiais metais. Reikėjo nuo ryto iki vakaro kiekvieną dieną virti tame. Tačiau buvo naudinga – tai yra dalis aktoriaus pasiruošimo rimtiems darbams. Aktorius privalo atlaikyti krūvį, kurio vėliau greičiausiai nemažės.
- Kada pradėjote kurti pirmuosius vaidmenis?
- Man pasisekė – ganėtinai anksti pradėjau gauti darbo kine. Teatre ne tiek dažnai. To ir gailiuosi, kad mokindamasi dažnai vaidindavau studentų kuriamuose filmukuose. Tačiau čia irgi yra savų pliusų – manau, kad man tai davė daug ir kaip kino, ir kaip teatro aktorei. Manau, kol esi studentas su kai kuriais vaidmenimis nėra taip lengva susitvarkyti. Kita vertus, niekada negali žinoti, kas iš tiesų yra profesionali vaidyba. Juk nebūtinai profesionalai kuria vaidmenis kine ir kartais jiems pavyksta geriau.
- Suvaidinti kine – daugelio svajonė. Todėl, kaip ir minėjote, net reikiamo išsilavinimo neturintys žmonės mėgina laimę kastinguose bei atima vaidmenis iš patyrusių aktorių. Ar yra tekę negauti norimo vaidmens?
- Aišku, kad tekę. Dažniausiai tos atrankos vyksta kine ir jos yra neatsiejama aktoriaus darbo dalis. Tu tiesiog eini į kastingus, tave paima arba ne. Dažniausiai ne. Ir tuomet tu analizuoji, galvoji, ką ne taip padarei, ką reikėjo kitaip padaryti. Kartais supranti, kad režisieriui reikėjo ne to tipažo. Tikrai ne viskas nuo priklauso nuo tavęs. Būna ir momentų, kuomet galvoji, kad pasirodei visiškai nevykusiai, tačiau esi patvirtinamas. Arba atvirkščiai, puikiai pasirodęs sulauki žinutės – „Atsiprašome. Gal kitą kartą“.
- Užsiminėte apie aktorių skirstymą į tam tikrus tipažus. Ar turite savo tipažą?
- Teatre neturiu. Tačiau čia gali vaidinti labai skirtingus personažus. Jie nebūtinai turi būti šimtu procentų realistiški, tikroviški. Žinoma, stengiamasi supanašėti su realiu žmogumi, tačiau viskas labai priklauso nuo spektaklio. Tuo tarpu kine atrodytų labai juokingai, jei vaidinčiau kažką, į ką esu visiškai nepanaši. Pavyzdžiui, penkiolikmetę. Visgi pastebėjau, kad man dažnai skiriamas paprastos merginos vaidmuo.
- Teatras ir kinas reikalauja skirtingų vaidybos technikų. Kokiu būdu sugebate pritikti ir vienur, ir kitur?
- Labai dažnas klausimas, į kurį greičiausiai nėra atsakymo. Man atrodo, kad tiek kine galima panaudoti kažką teatriško, tiek į teatrą atsinešti kažką iš kino. Tik skirtumas tas, kad teatre dažnai reikia rodyti, ką jauti. Tuo tarpu kine – tiesiog jausti. Ta riba yra labai maža. Ji priklauso nuo režisieriaus, su kuriuo tenka dirbti. Man patinka dabar ateinanti labai gera jaunų režisierių karta. Jie kardinaliai keičia požiūrį į aktorių ir jo darbą.
- Į kokį vaidmenį reikėjo įsijausti įkūnijant personažą filme „Poisiautojai. Pavydo žaidynės“?
- Vienas mano mylimas aktorius yra pasakęs, kad mes absoliučiai visi savyje turime visus žmones ir visas įmanomas charakterio savybes. Mums jas tiesiog reikia iškelti į paviršių, sukurti tam tikrą personažą. Aš dar niekada nebuvau dirbusi komedijoje, o šįkart ir darbo principas labai skyrėsi – reikėjo daug improvizuoti. Neturėjome tikslių nurodymų kaip dirbti. Tad aš netgi neįsivaizdavau į kokį konkretų žmogų turėčiau virsti. Tiesiog leidau sau pašėlti. Taip sutapo, kad prieš prasidedant filmavimams atostogavau Balio saloje. Šios atostogos buvo tokios linksmos, kad ta pati nuotaika išsilaikė ir grįžus į filmavimo aikštelę. Tiesiog bandžiau išleisti savo vaikiškąją pusę.
- Filmavimo aikštelėse turite jau nemažai patirties. Su kokiu didžiausiu iššūkiu čia ar teatro scenoje teko susidurti?
- Yra tekę nusirengti, tačiau nepasakyčiau, kad tai buvo sunkiausia. Viskas priklauso nuo situacijos, vaidmens, aplinkybių. Filmuojantis paskutinėje kino juostoje reikėjo labai negražiai nusidažyti plaukus. Gal nuskambės kvailai, tačiau buvo tikrai sunku atsisveikinti su natūralia spalva ir virsti geltonplauke ataugusiomis šaknimis. Vaidmuo buvo tikrai sudėtingas emociškai, tad net juokinga atsiminti, kad sunkiausia man buvo nusidažyti plaukus ir taip baisiai atrodant vaikščioti visą mėnesį.
