Nekaprizingos, nereiklios, bet gražios ir gardžias uogas brandinančios – kaip tik tokios yra aktinidijos. Jos vis drąsiau skinasi kelią į lietuvių sodus ir kiemus.
Aktinidijos tėvynė – Rytų Azija. Daugiametis vijoklis sumedėjusiu stiebu, Lietuvoje pradėtas auginti prieš šimtą metų, tampa vis populiaresne sodų ir parkų puošmena. Aktinidijos tinka pavėsinėms, sienoms, tvoroms apželdinti. Nors pasaulyje populiariausios kiniškos aktinidijos, vėsiu Lietuvos klimatu auginamos kitos jų rūšys – margalapė ir smailialapė.
Tarpukariu aktinidijų vijokliai puošė Užutrakio dvaro parką, jų augo profesoriaus Tado Ivanausko sodyboje Obelynėje. Dėl nesudėtingos augalo priežiūros ir atsparumo kenkėjams bei ligoms šie vijokliai iš egzotiškos naujienos dabar vis dažniau virsta mėgstamu sodo akcentu. Aktinidijos vienoje vietoje gali augti dešimtmečius ir net šimtmetis joms – ne riba. Krūmas leidžia pašakninius ūglius, todėl jį galima nuolat atjauninti.
Auginimo ypatumai
Aktinidijoms labiausiai tinka purus, derlingas, drėgnas priemolis, augalas nemėgsta sausros. Jei vis dėlto užklumpa sausros periodas, aktinidijas būtina bent kartą per savaitę gausiai palaistyti ir nupurkšti vandeniu.
Aktinidijos – dvinamiai augalai, jų būna ir moteriškųjų, ir vyriškųjų. Taigi jei norite, kad jūsų sode šie vijokliai derėtų, būtina pasisodinti ir vienų, ir kitų. Dešimčiai moteriškųjų augalų sodinamas vienas vyriškasis. Vienas krūmas gali užauginti kelis kilogramus uogų.
Įsigijus aktinidijų sodinukų, juos galima sodinti ne tik pavasarį, bet ir vasarą, rudenį.
Aktinidijos dauginamos žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, įsišaknija greitai, dar tais pačiais metais išaugina ilgus ūglius.
Augalas genimas du kartus per sezoną: birželį, kai pradeda sprogti ūgliai, ir prieš derliaus ėmimą.
Pavasarį jas derėtų pasaugoti nuo šalnų: pridengti polietileno plėvele ar šiaudais, šakomis. Tačiau nušalusios greitai atsigauna ir kitais metais vėl dera puikiai.
Atsargiai – katė! Atsparios įvairiems augalų kenkėjams aktinidijos labiausiai kenčia nuo... kačių. Kol vijoklis neužauga tiek, kad nebebūtų galima pasiekti jo viršūnės, tol pūkuotieji keturkojai nudrasko jaunus ūglius ir aktinidija nebegali stiebtis į viršų.
Aktinidijos uogos
Šio vijoklio derlius – uogos, kurios liepos pabaigoje sunoksta patogiame aukštyje, jas lengva skinti. Jei iki šiol pavadinimas „aktinidija“ jums negirdėtas, uogų tikrai esate ragavę – tai tarsi sumažinti kiviai – maistingas gardėsis, kuris tikrai pageidautinas ant mūsų stalo.
Viena aktinidijos uoga – beveik visa vitamino C paros norma. Aktinidijos uogose vitamino C yra tiek pat, kiek ir erškėtuogėse, 10 kartų daugiau nei juoduosiuose serbentuose, 20 kartų – nei citrinose, net 40 kartų – nei obuoliuose ir 200 kartų daugiau nei vynuogėse. Šios uogos taip pat turi karoteno (provitamino A), B grupės, taip pat E ir P vitaminų, įvairių organinių rūgščių (vyrauja citrinos), cukraus, pektino, rauginių ir kitokių medžiagų. Beje, kuo šiauresniame krašte auginamos aktinidijos, tuo daugiau jos gali sukaupti vitamino C. Todėl lietuvių soduose užaugintos aktinidijos net maistingesnės nei atvežtiniai kiviai.
Rytų Azijoje, aktinidijų tėvynėje, tikima, kad jos – tikra panacėja nuo įvairių ligų, be to, puikus afrodiziakas. Iš tiesų biologiškai aktyvios aktinidijų medžiagos didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, atkuria judrumą, darbingumą, neleidžia kauptis cholesteroliui ir saugo žmogų nuo sklerozės, gerina raumenų tonusą ir lytinių liaukų funkcijas.
Aktinidijos dauginamos atlankomis, auginiais, lapais, skiepijimu ir sėklomis. Tiesa, pastarasis būdas nėra itin efektyvus, dažniau naudojamas selekcijoje.
Šaknų ūgliais galima dauginti tik tam tikras aktinidijų rūšis, nes ne visos juos turi.
Ūglius dauginimui geriausia pjauti rudenį, krintant lapams. Auginiai ruošiami iš subrendusių vienmečių ūglių – geriausia – 20–40 centimetrų, bet ne ilgesnių nei 70 centimetrų. Paruošti auginiai turėtų peržiemoti vėsioje patalpoje (2–5 laipsnių) drėgname smėlyje, durpėse arba samanose. Pavasarį jie persodinami į lauką, iš pradžių geriausia uždengti plėvele. Po keleto savaičių patręšti.
Dauginant sumedėjusiais auginiais jie iš pradžių parengiami, geriausia tai daryti genėjimo metu birželį arba žiemos pabaigoje. Genint auginius parenkami gerai subrendę, 50–70 centimetrų auginiai, kurie iš pradžių laikomi vėsiai: pasodinti į dėžes, rūsyje, kur temperatūra – maždaug 2 laipsniai. Ankstyvą pavasarį nuo jų nupjaustomi 15–20 centimetrų auginiai ir pasodinami sode. Kurį laiką dar auginami po plėvele.
Laura Mureikaitė
