Retas įtartų, kad naktiniuose klubuose dirbanti ir laisvalaikiu vizažo menu užsiimanti Greta yra užkietėjusi matematikos fanatikė bei studijuoja ne visai moterišką profesiją – VGTU Statybos inžineriją. „Man jau mokykloje patiko fizika, o dėl matematikos esu pamišusi“, - juokauja ji.
Vaikinų dėmesiu nesiskundžiančios šokėjos širdis – užimta. Ji jau daugiau nei metus draugauja su pramogų pasaulyje žinomu papuošalų kūrėju Paul Dark. Iš Libano kilęs, daug metų Italijoje praleidęs ir šiuo metu Lietuvoje gyvenantis vyras sostinėje yra įkūręs „The Dark“ prekinį ženklą.
Tiesa, pora apie savo santykius viešai prabilo visai neseniai: „Taip elgėmės, nes jis gana žinomas žmogus visuomenėje, nenorėjome iškarto visiems atvirauti“, - aiškino Greta.
- Šiandien esi gana žinoma šokėja, tačiau viskas turi savo pradžią. Kokia tavo istorija?
- Vaikystėje mamytė labai svajojo, kad aš bučiau šokėja. Kartą dalyvavau vaikiškų suknelių pristatyme – na, kaip suprantant, per pažįstamus nereikia nei agento, nei modelio mokyklos, nei patirties. Vėliau man papasakojo, kad per podiumą ėjau visa susikuklinusi, tai buvo nežavingas vaizdas.
Po to įvykio mamytė skubiai užrašė į sportinius šokius pas labai žinomą šokėją ir federacijos teisėją Dalią Kristiną Kamaitienę. Ji – viena iš griežčiausių mokytojų, kurios neklausyti buvo neįmanoma. Bijojau pastatyti koją ne į tą vietą ar per porą centimetrų toliau, ar ne taip ištiesti koją, kaip buvo reikalaujama. Ji mane išmokė judėti, mylėti šokius, džiaugtis kai esi scenoje. Iki šiol esu „su karūna ant galvos“, nes pamenu žmonių veidų išraiškas, ovacijas. Treniruočių buvo labai daug per savaitę, daug užimtų valandų, daug kur keliavome. Aš buvau pati jauniausia ir turinti mažiausiai patirties, bet turėjau tiesiog tobulą partnerį. Jis buvo visa galva už mane žemesnis, bet laimėjome su juo daug šokių konkursų. Tos suknelės, blizgučiai, griežtai sušukuotas kuodukas... Mano mamytė mane atvedė į šokių pasaulį, esu jai už tai labai dėkinga.
- Kaip atrodo įprasta tavo darbo diena? Ar dėl savo kūno linijų turi uoliai dirbti?
- Mėgstu pamiegoti ir gerai išsimiegoti, esu tinginė, kai reikia keltis iš lovos. Jeigu tai darbo diena – rytą praleidžiu universitete, po to keliauju namo. Namuose laukia mokslai, darbas, mėgstu žiūrėti vaizdo įrašus apie šokius, skaitau arba keliauju į Vilniaus miesto centrą parodyti save (juokiasi).
Savaitgaliais laukia tikrai ilgas miegas iki pietų. Vėliau galvoju, ką apsirengti ir kokį makiažą pasidaryti, apgalvoju šukuoseną. Turiu ilgus plaukus, todėl juos visada sutvarko mano mamytė. Aš net nemoku jų išsitiesinti, ji pas mane plaukų stilistė, taip pat apmokina kitas meistres, o makiažą pasidarau pati, nes studijavau tą meną.
Kiekviena mano diena skirtinga. Mėgstu su savo antra puse išlįsti į miestą, nuvažiuoti skaniai pavalgyti, o valgyti aš labai mėgstu – ypač saldumynus. Jei būtų pasirinkimas tarp mėsos ar ledų, pasirinkčiau ledus (juokiasi). Tai mano mėgstamiausias maistas, todėl smagu nuvažiuoti į vis naujas vietas, nesvarbu ar jos būtų Vilniuje, ar kitame mieste. Labai myliu gamtą, todėl vis atrandame gražių vietovių.
Dėl kūno linijų... Aš tikrai dėl to nedirbu. Prieš 2,5 metų vaikščiojau į sporto salę, tačiau be trenerio ir programos tai buvo tik laiko gaišimas. Vėliau sportavau su treneriu apie metus, bet likau nepatenkinta jo darbu. Viskas kartojosi, tačiau labiausiai nepatiko, kad treneriai žiūrėjo į mane ne kaip į klientę, o kaip moterį, flirtavimo objektą. Nors aš visada būdavau be makiažo, net be blakstienų tušo ir be pudros, apsirengusi tikrai padoriai, kad nesimatytų per daug nuogo kūno. Teko visa tai mesti, nes nemačiau prasmės tęsti. Labai norėčiau vėl vaikščioti į sporto salę, tačiau reikia surasti tikrai gerą trenerį, kuris su manimi dirbtų ir būtų griežtas – be šios savybės su manimi negalima.
- Kokias privilegijas tau suteikia šokėjos darbas? Ar rekomenduotum jį savo draugei?
- Pliusas tas, kad visada esi dėmesio centre, visada esi norima, visada turi privilegijas, kad žiūrėtų į tave, fotografuotų tik tave. Nereikia net sporto salės, nes pakankamai judi darbo metu. Išmoksti atskirti žmones, su jais bendrauti, moki gražiai atrodyti ir prižiūrėti save, gražiai apsirengti, visada būni pasipuošusi, į tave žiūri visiškai kitaip, lyginant su kitomis šokių aikštelėje esančiomis merginomis.
Rekomenduočiau šitą darbą draugei tiktai tuo atveju, jeigu matyčiau, kad ji to nori, yra suinteresuota, mėgsta šokti, moka gražiai save pateikti, elgtis kaip tikra moteris. Yra įvairių šokėjų, tačiau niekada nereikia peržengti ribų, nereikia savęs pateikti kaip lengvo būdo moters. Reikia, kad vyrai tavęs norėtų akimis, bet niekada negautų. Šokis turi būti kaip menas, o ne kažkas nepadoraus.
- Ar gauni asmeninių pasiūlymų iš naktinio klubo svečių?
- Kiekvieną dieną gaunu labai daug pasiūlymų keliauti, jų tikrai daug. Pasitaiko ir pelningų pasiūlymų algos prasme ar net gyvenimo, ateities, bet aš nei karto nebandžiau tuo pasinaudoti.
- Kaip manai, kokių savybių reikia gerai šokėjai?
- Svarbu mokėti atpalaiduoti savo kūną, užmiršti visas problemas, kurias turi, nes tą laiką, kol tu scenoje, turi skirti sau, o ne galvoti, kas nutiko ar nutiks, ar kaip išspręsti tą ar aną problemą. Turi tuo mėgautis – tu klubo veidas. Turi visada šypsotis, pasipuošti dailiu makiažu, būti su sutvarkytais plaukais, gražiu kūnu, pasitempusi, nes tu esi moteris. Svarbu gebėti klausyti muzikos, pagauti ritmą, nebijoti būti scenoje. Gražus veidukas, dailūs bruožai – privalumas. Reikia nesikuklinti, mokėti judėti, būti drąsiai. Patarčiau niekada nenuvertinti savęs ir nesielkgi pigiai. Turi „nešioti“ karūną ant galvos, o žmonės tai pajaus. Svarbu būti įdomiai, turėti naglumo ir griežtumo. Grožis visada laimi, o jei nemoki šokti, bet esi graži ir moki šypsotis – tai visada kelias į priekį ir visos durys tau bus atidarytos.
- Ar pats šokis laikui bėgant netampa tik mechanišku judesiu?
- Tampa, todėl kai tai jauti, reikia „sugrįžti į planetą“, atsiminti, kad tu esi šokėja, o ne robotas, kuris užprogramuotas kartoti tuos pačius judesius. Visada reikia tobulėti, nes tobulybei nėra ribų. Ką tada jaučiu? Kad aš – karalienė. Jaučiu tik malonumą, man tai labai patinka.
- Kaip tavo tėvai reaguoja į šią veiklą? Šokėjos dažnai vilki seksualius drabužius, ar jiems tai netapo nervų išbandymu?
- Mano mamytė žino, nieko nuo jos neslepiu. Ji – mano idealas, kuris visada viską pasako tiesiai į akis. Ji žino, kad moku gerai judėti, jog esu graži, tai kodėl ne? Gyvename vieną kartą, reikia daryti tai, kas patinka, o ne sėdėti namuose prie televizoriaus ir galvoti „ech, o ten galėjau būti aš“. Reikia ne svajoti, o daryti.
Taip, drabužiai seksualūs, bet jie tik pabrėžia šokėjas. Svarbu būti su drabužiais, o ne nuoga (juokiasi). O šokėjų aprangos – tikrai gražios – viskas, kur reikia, yra pridengta, nes niekada nereikia savęs „nupiginti“.
- Ar Lietuvoje išeina išgyventi iš šokėjos darbo?
- Jeigu tau padeda tėveliai ir mylimasis – tai taip. Lietuvoje vien iš šokėjos darbo išgyventi sunku, beveik neįmanoma. Turint galvoje, kad norima gyventi ir negalvoti, ką tau galima nusipirkti, o ko ne. Na, nebent tu keliauji į kitas šalis. Žinoma aš nekalbu apie įžymius šokėjus ar trenerius iš federacijų atstovybių... Aš kalbu apie paprastas, jaunas šokėjas.
- Kaip manai, ar seksuali apranga, įvairios provokacijos – būtinas šokėjos atributas? Ar nevaržo tavęs apnuogintas kūnas?
- Tai tik pabrėžia šokėją, parodo jos kūną, kiekvieną jos judesį, drabužiai turi būti patogūs, kad galėtum judėti nesusikuklinusi.
Žinokit, labai daug socialiniuose tinklapiuose – „Instagram“ ar „Facebook“ – merginos kelia nuotraukas su žymiai atviresnėmis aprangomis. Reikia neužmiršti, kad šokėjos yra scenoje, o ne šokių aikštelėje su visais. Jos privalo atrodyti seksualiai ir nematau nieko čia blogo. Juk nesirengiu taip kasdien. Žmonės visada kritikuoja šokėjų rūbus, bet nemato savęs – kaip patys pasipuošia į vestuves ar kitas šventes, ar net į miestą. Scena tai vaidyba, o realus gyvenimas čia jau visai kas kita, reikia mokėti tai atskirti ir žinoti, kur ir kaip atrodyti.
- Ar teko kada nors šokti apsinuoginus?
- Šokdama – neteko ir nenoriu. Šokėja turi būti su drabužiais, su kuriais ji tik dar įspūdingesnė. Juk tie blizgučiai ne šiaip sau, rūbai yra šokėjos atributas, kuris padeda jai atsiskleisti, atrodyti gražesnei, kad žmonės dar labiau atkreiptų dėmesį. Turi būti šokėja, o ne lengvo pobūdžio mergina, kuri šoka nuoga. Aš nebaudžiu panelių, kurios šoka nuogos, bet nemanau, kad tai yra šokis, čia jau yra erotika, kurios negalima rodyti viešai. Visada reikia žinoti padorumo ribas. Jeigu nori, kad į tave žiūrėtų kaip į moterį – tai ir atrodyk, elkis kaip tinka jai.
- Daugelis mano, kad šokėjos niekada nestokoja vaikinų dėmesio, ar tai tiesa? Ar tokį darbą dirbant nėra sunku rasti rimtą širdies draugą?
- Tikrai nėra sunku rasti vaikiną, tiesiog reikia save gerbti, tuomet ir vaikinai tave gerbs. Jie žiūrės į tave kaip į moterį, o ne kaip į sekso objektą. Manau, kad šokėjų patirtis kaip tik padeda labiau pažinti vyrus. Mano mylimasis yra prieš šokimą. Aš tik scenoje esu tokia, o realybėje – labai drovi mergaitė, angeliukas (šypsosi).
- Ar yra nutikę kokių nemalonių situacijų, kai gerbėjas ar vakarėlio svečias gerokai peržengė ribas, elgėsi vulgariai? Kaip vertini lietuvius vyrus?
- Mano manymu, už tai, kad klubo svečiai elgtųsi padoriai ir nelįstu prie šokėjų bei neperžengtų ribų, yra atsakingi klubo apsaugininkai. Nors labai dažnai jie tik stovi ir rodo save, jiems dažnai nerūpi konfliktai ir kartais net nenori pajudėti iš vietos. Žinoma, ne visi, bet tokių pasitaiko.
Kalbant apie lietuviu vyrus... Hmm... Yra gerų, žinoma, bet dauguma meluoja, išduoda, nemoka pastovėti už merginą, jie geriau save parodys ir pasididžiuos, kokie jie yra, negu apgins panelę. Tiesa, manau, kad kiekvienoje šalyje yra tokių vyrų – yra ir tokių gerų, su kuriais norisi būti visą savo gyvenimą. Čia ne nuo šalies priklauso, o nuo vyro.
- Kokių reakcijų susilauki socialiniuose tinkluose? Ar domiesi, ką apie tave kalba žmonės?
- Iš pradžių domėjausi, skaičiau komentarus, bet supratau, kad lietuvių mąstymas, kaip visada, „geriau apkalbėti kitą, negu pažiūrėti į save“ arba gyventi su mąstymu, lyg būtum tarsi kaip dykumoje – „niekuo nesidomiu, jokių naujovių, o po 20 metų atsibunda“. Didžioji Lietuvos dalis nebuvo niekur iškeliavę ir nematė nieko. Juk palyginus su užsienio klubais, požiūriais, mes dar labai smulkučiai, drovūs, mokame tik apkalbėti, o ne pasidžiaugti.
- Ar merginų-šokėjų būryje lengva rasti draugę? Ar tokiame kolektyve nėra jaučiama konkurencija, pavydas?
- Draugę? Ją rasti apskritai sunku, o kalbant apie merginų kolektyvus, tai šansų dar sumažėja (juokiasi). Jų nėra! Netikiu ir nepasitikiu moterų draugyste. Turiu vieną draugę ir keletą pažįstamų bičiulių. Kam tas pavydas, išdavystė... Man vienos rankos užteks ir net pirštų liks, perskaičiuojant merginas, kurias galėčiau pavadinti draugėmis. Jeigu žmonės sugeba surasti tikrai gerą draugą – tai yra nuostabu. Svarbu jo nepaleisti ir niekada neišduoti. Aš per daug geraširdė ir man sunku surasti draugę, nemoku ir nemėgstu meluoti, o nelaimės atveju visada atbėgu bet kurią valandą.
Šokių kolektyve egzistuoja ne tik pavydas, bet ir konkurencija. Daugiau nėra ten nieko (juokiasi).
- Ar save laikai gražia mergina? Kaip manai, ar patraukliems žmonėms yra lengviau gyventi?
- Taip. Nuo pat vaikystės aš sakiau sau ir visiems, kad esu pati gražiausia. O jeigu manęs paklaustų, ar ta penelė yra graži – labai, net labai retai sakau, kad ji yra graži, dažniausiai pasakau, kad tiesiog simpatiška. Sąvoką „graži“ naudoju retai.
Taip, žinoma, patraukliems žmonėms yra gyventi lengviau. Su jais visada maloniau dirbti, bendrauti, užmegzti pokalbį, bet ne visada geras žmogus yra gražus žmogus. Juk visi žmonės iš pradžių žiūri į išorę, o po to tik supranta, koks žmogus yra iš vidaus. Aš geriau bendrausiu su žmogumi, kuris nėra tituluotas grožiu, bet yra geras ir patikimas.
- Kiek metų sulaukusi šokėja turėtų mesti savo darbą?
- Nėra ribų metuose. Šokėja gali lengvai tęsti savo darbą kaip choreografė, nes šokėja visada liks širdyje šokėja.
