Mielas dienorašti,
Taigi, prasidėjo mano ilgai lauktas nuotykis. Su savo patikimais ramentais leidausi į Svajonių žygį. Pasiryžau atmesti bet kokias abejones ir įveikti visus manęs laukiančius 320 kilometrų.
Per pirmąją dieną nuėjau 10 km, plius 1,5 km ryte, kurie buvo savotiškas apšilimas, uždavęs toną nuo pat 7 val. Virš mano gimtųjų Usėnų kylant saulei, sutarėme pasivaikščioti su kino žmogumi Arūnu Mateliu – kūrybinga siela, spinduliuojanti įkvėpimą.
Jo atvykimas į startą įžiebė manyje motyvacijos kibirkštį. Kai po pasivaikščiojimo gėrėme arbatą mano tėvų virtuvėje, negalėjau atsistebėti mūsų bendravimo atmosferos švelnumu ir čia pat vertinau jo patirtį, žygiuojant Camino kelyje. Ar ir mano kelionė – piligriminė?
Vėliau paaiškėjo, kad A. Matelis mano žygio starto dieną švenčia gimtadienį! Padainavome jam šalia plento, atsirėmę į kemperį (už kurį nepaliausiu dėkoti „Bitei“) ir juokdamiesi iš smagaus gimtadienio rinkinuko: Arūnas gavo dovanų čia pat Usėnų parduotuvėje surasto medaus ir puokštę šviežių česnakų.
O tada – į kelią. Pirmoji diena vedė mane plentu, kuriuo lėkė sunkvežimiai ir automobiliai, sudarydami ryškų kontrastą ramybei, kurios ieškojau. Nepaisant triukšmo, mus pralenkiantys nepažįstami žmonės šypsojosi ir drąsino šūksniais, nors, suprantama, dar nestinga tokių, kurie apie mano žygį nėra girdėję ir sukioja pirštu prie smilkinio.
Geros nuotaikos įnešė Šaulių sąjungos savanoris Mindaugas: jo buvimas šalia ir uniforma savaime kūrė saugumo jausmą, priminė, kad aš nesu viena šiame kelyje, kad tai svarbu visai šaliai. Jo žodžiai, kad mato šio žygio prasmę, dar labiau įkvėpė, o linksmas, bičiuliškas bendravimas trumpino kelionę.
Tokio lengvo, paprasto bendravimo labai norėjosi, nes dienos pradžia vis tiek buvo kupina pačių įvairiausių emocijų, sukėlė daug asociacijų su praėjusiomis mokyklos dienomis.
Prisiminimai, kai jaučiausi nesuprasta ir ne vietoje, sujudo manyje, bet čia pat labai aiškiai suvokiau, kad esu išsiugdžiusi atsparumą, jis ir atvedė mane į šią akimirką. Ir kai dabar, jau atvira širdimi, buvau išlydėta šimtų vaikų, kurie tokie šviesūs, tokie pilni ateities... Negalėjau įsivaizduoti nieko įspūdingesnio: visas praeities skausmas staiga pražydo viltimi.
Mano puikioji vilkšunė Mulan – ne tik asistentė, bet ir geriausia draugė, kasdien man nebyliai kartojusi, kad viskas bus gerai, buvo teisi! Ir kiek lemia maži, paprasti dalykai.
Tokie, kaip batai, kuriuos padovanojo TV3: jų tvirta atrama sumažino įtampą pavargusioms kojoms. O ir galutinis pirmosios dienos taškas – šv. Antano Paduviečio bažnyčia – buvo labai simbolinis: šiame kelyje pravers kiekviena pagalba ir užtarimas.
Tikiuosi, žmonės ir toliau palaikys mano idėją – apmokyti šunis asistentus, kurie tokie svarbūs žmonėms, turintiems negalią. Jei paskambinsite ar išsiųsite žinutę telefonu 1415 (10 eurų) arba 1416 (5 eurai), būsime labai dėkingi. Taip pat galite prisidėti, pirkdami specialius Svajonių žygio marškinėlius www.mulanfondas.lt Kaskart, kai nebeturiu jėgų, pagalvoju apie mūsų šunis asistentus ir sau kartoju, kad viskas dėl jų mokslų. Kad verta.
Myliu labai,
Ajana
