Afrika, Airija ir Lietuva. Ką šios teritorijos su gyvais (ir masiškai emigruojančiais ar emigravusiais) savo žmonėmis turi bendra Ogi labai daug – ir visiškai netikėto. Taip bent aš manau, pasiskaitęs šį žinomo amerikiečių rašytojo akis atveriantį straipsnį „New York Times“.
Paul Theroux: Roko žvaigždės našta
Veikiausiai yra ir daugiau erzinančių dalykų, nei būti užgauliojamam dėl Afrikos vystymosi turtingos airių roko žvaigždės su kaubojaus skrybėle, tačiau nieko panašaus dabar neprisimenu. Kalėdos, liūdnų pasakojimų metas, pavertė mane Dėdule Skrudžu, tačiau dikensiškas Paulo Hewsono – save vadinančio Bono – atitikmuo yra Ponia Dželibai iš „Šaltojo namo“. Be paliovos ir įkyriai pasakodama apie savo įsūnytą Borrioboola-Gha kaimą ant kairiojo Nigerio upės kranto, Ponia Dželibai mėgina išgelbėti afrikiečius, finansuodama kavos auginimą ir skatindama būdus, kaip „fortepijono kojas paversti eksporto preke“, visą laiką kaulydama pinigų.
Atrodo, Afrikai lemta tapti tuščių kalbų ir visuomeniškų gestų teatru. Tačiau įspūdis, kad Afrika visiškai sužlugusi ir tegali būti išgelbėta vien išorine pagalba (ką jau kalbėti apie garsenybes ir labdaringus koncertus), yra destruktyvus ir klaidinantis. Tiems iš mūsų, kuriems teko dirbti Taikos korpuse ir daugiau nei prieš 40 metų mokytojauti Malavio kaime, kelia nerimą tai, ką matome šiandien, ten sugrįžę. Taip pat ir visos naujienos, kurios mus šiandien pasiekia iš šios nelaimingos, sausros nualintos šalies. Tačiau dar didesnį nerimą mums kelia dauguma pasiūlytų sprendimų.
Nekalbu apie humanitarinę pagalbą, paramą gamtinių nelaimių aukoms, AIDS švietimą ar vaistus. Taip pat neturiu galvoje mažų, atidžiai stebimų pastangų – tokių kaip projektas „Malavio vaikų kaimas“. Kalbu apie nuostatą „daugiau pinigų“: įsitikinimą, kad Afrikai reikia daugiau prestižinių projektų, savanoriškos darbo jėgos ir paramos paskolų. Dabar mes turėtume geriau tai žinoti. Neskirčiau savo pinigų labdarai arba užsienio pagalbai per vyriausybę, nebent už kiekvieną dolerį būtų atsiskaityta – tačiau taip niekada nebūna. Skirti dar daugiau pinigų tuo pačiu senuoju būdu yra ne tik beprasmiška, bet ir kvaila, žalinga; to neverta daryti ir dėl keleto akivaizdžių priežasčių.
Malavio švietimo lygis kritęs, dar didesnis sergamumas, dar blogesnis aptarnavimas, šalis gerokai skurdesnė nei septintajame dešimtmetyje, kai aš čia gyvenau ir dirbau. Ir taip yra ne todėl, kad šaliai trūksta išorinės pagalbos arba donorų pinigų. Malavyje dirbo tūkstančiai mokytojų, gydytojų ir slaugių, ji gavo didžiulę finansinę pagalbą, tačiau iš daug žadančios šalies ji virto beviltiška valstybe.
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje mums atrodė, kad netrukus Malavis turės pakankamai šalyje parengtų mokytojų. Taip ir būtų atsitikę, jei, užuot siuntę į šalį ribotą skaičių savanorių, kad apmokytų vietinius mokytojus, dešimtmečius mes siuntėme Taikos korpuso mokytojus. Malaviečiai, kurie nenorėjo dirbti mokytojais dėl mažo atlyginimo ir visuomeninės padėties, tapo priklausomi nuo Amerikos savanorių, mokančių menkose tarp krūmų įrengtose mokyklėlėse, o išsilavinę malaviečiai emigravo. Kai buvo įkurtas Malavio universitetas, buvo pakviesta dar daugiau dėstytojų iš užsienio, tik keli dėl politinių priežasčių buvo pakeisti malaviečiais. Medicinos dėstytojai taip pat atvykdo iš kitur. Malavis pradėjo ruošti slauges, bet slaugės susiviliojo uždarbiu Britanijoje, Australijoje ir JAV, o tai reiškė, kad Malaviui reikėjo slaugių iš užsienio.
Kas atsitiko, kai Malavio švietimo ministras buvo apkaltintas 2000 metais pavogęs milijonus dolerių iš švietimo biudžeto, Zambijos prezidentas apkaltintas vogęs iš iždo, o Nigerija tuščiai iššvaistė savo naftos turtus? Afrikos problemų paprastintojai tebeskandavo, kad reikia sumažinti įsiskolinimus ir teikti dar daugiau pagalbos. Gavau miglotą atsakymą, kai Billo ir Melindos Gatesų fonde atkreipiau dėmesį į atsakingos politikos Botsvanoje pasekmes, palyginti su jos kaimynų kleptomanija. Donorai, sąmoningai nematydami blogo valdymo, suklastotų rinkimų ir gilesnių šių šalių nesėkmių priežasčių, tik skatina piktnaudžiavimą valdžia.
P. Gatesas atvirai pasakė, kad jis nori atsikratyti milijardų naštos. Bono yra vienas iš jo patikimų patarėjų. P. Gatesas nori siųsti kompiuterius į Afriką – tai neproduktyvi (jei ne beprotiška) mintis. Aš pasiūlyčiau pieštukų ir popieriaus, šluotų ir šepečių: mokykloms, kurias mačiau Malavyje, šito labai trūksta. Nebesiųsčiau daugiau mokytojų. Raginčiau pačius malaviečius likti savo šalyje ir tapti mokytojais. Iš afrikiečių, valstybės sąskaita gavusių medicininį ar pedagoginį išsilavinimą, turėtų būti primygtinai reikalaujama įsipareigoti ar duoti iškilmingą pažadą dirbti savo šalyse.
Mano laikais Malavis buvo vešli, miškinga šalis, kurioje gyveno trys milijonai žmonių. Dabar šioje nuniokotoje, nuplikusioje valstybėje gyvena 12 milijonų; jos upės užterštos, kasmet kyla visa niokojantys potvyniai. Medžiai buvo iškirsti ir sunaudoti kurui, kirtimai apsėti javais. Per pirmuosius keturiasdešimt metų Malavyje buvo du prezidentai, pirmasis – megalomanas, save vadinęs mesiju, antrasis – sukčius, kurio pirmasis oficialus veiksmas buvo išspausti savo portretą ant pinigų. 2004-aisiais inauguruotas prezidentas Bingu wa Mutharika paskelbė, kad jis ketina įsigyti „Maybachs“ – brangiausių pasaulyje automobilių parką.
Daugelis mokyklų, kuriose mes mokėme prieš 40 metų, išmargintos grafitais, jų langai išdaužyti, aplink jas auga aukšta žolė. Pinigais to nepataisysi. Vienas aukštas pareigas užimantis malavietis bičiulis kartą draugiškai pasiūlė, kad mano vaikai atvyktų į šalį ir dirbtų mokytojais. „Jiems tai išeitų į naudą“, – pasakė jis.
Žinoma, tai išeitų jiems į naudą. Mokytojavimas Afrikoje buvo pats geriausias dalykas, kurį esu kada nors padaręs. Tačiau atrodo, kad mūsų pavyzdys maža ką tereiškė. Žinoma, mano malaviečio bičiulio vaikai dirba Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Niekam nešovė į galvą paraginti pačius afrikiečius tapti tokiais savanoriais, kokiais daugelį dešimtmečių buvo užsieniečiai. Afrikoje yra daugybė išsilavinusių ir gabių jaunų žmonių, kurių darbas būtų visiškai kitoks nei Taikos korpuso darbuotojų.
Afrika – žavi šalis, kur kas žavesnė, taikesnė ir sugebanti greitai atsigauti. Ir nors neklestinti, tačiau kur kas savarankiškesnė nei paprastai vaizduojama. Tačiau kadangi Afrika atrodo tokia neišbaigta ir skirtinga nuo likusiojo pasaulio, lyg šalis, kurioje žmogus gali susikurti naują savo asmenybę, ji traukia žmones, kurie nori įtikinti pasaulį, kad yra šio to verti. Tokių žmonių grėsmingai daugėja. Baltaodžių garsenybių, besirūpinančių Afrika, ypač daugėja. Visai neseniai, pamatęs Bradą Pittą ir Angeliną Jolie, myluojančius vaikus Etiopijoje, iškart prisiminiau Tarzaną ir Džeinę.
Bono, vaidindamas ponią Dželibai su dešimties galonų (vienas galonas – 4,54 litro, – vert. past.) dydžio skrybėle, ne tik mano žinąs, kaip išspręsti Afrikos problemas – jis šaukia taip garsiai, kad kiti žmonės juo patiki. 2002-aisiais jis keliavo po Afriką su buvusiu valstybės iždo sekretoriumi Paulu O'Neillu, ragindamas panaikinti skolas. Neseniai jis valgė priešpiečius Baltuosiuose rūmuose ir detaliai aiškino nuostatą „daugiau pinigų“, teigdamas, kad padėtis Afrikos šalyse yra visiškai beviltiška.
Bet ar padėtis iš tiesų tokia? Jei Bono būtų atidžiau pasižiūrėjęs į Malavį, jis būtų įžvelgęs bruožų, artimų jo gimtinei Airijai prieš keletą dešimtmečių. Abi šalis amžių amžiais niokojo badas, religinė nesantaika, vidiniai konfliktai, nepaklusnios šeimos, išpuikę klanų vyresnieji, blogas maistas, prastas derlius, senoviniai tikėjimai, blogi dantys ir permainingi orai. Malavis taip pat jaučia panašią nuoskaudą, šalį taip pat buvo kolonizavę svetur gyvenantys žemvaldžiai, ją taip pat valdė dvasininkai.
Vos prieš keletą metų Airijoje nebuvo galima teisėtai nusipirkti prezervatyvų ir išsiskirti, nors (kaip ir Malavyje) lengvai buvo galima gauti statinaitę alaus, o piktnaudžiavimas šiuo gėrimu buvo tautos prakeiksmas. Airija, ši neveiklumo sala, pasak Joyce'o, „nusenusi paršavedė, ėdanti savo vadą“, buvo Europos Malavis ir dėl daugelio panašių priežasčių pagrindinė jos eksportuojama prekė buvo imigrantai.
Liūdna, kad daugeliui afrikiečių lengviau keliauti į Niujorką ar Londoną negu į savo žemyno gilumą. Didžiuma šiaurės Kenijos teritorijos nepravažiuojama – nėra jokio kelio į Moyale miestą ant Etiopijos sienos, kur aptikau vien sulysusius kupranugarius ir besibastančius banditus. Vakarų Zambijos žemėlapyje nėra, pietų Malavis – „terra incognito“, šiaurės Mozambikas – vis dar žemės minų laukas. Bet gana paprasta išvykti iš Afrikos. Naujausias Pasaulio banko tyrimas patvirtino, kad išsilavinusių žmonių iš mažų ir vidutinio dydžio Afrikos šalių emigracija į Vakarus pražūtingai didelė.
Afrikai netrūksta gabių žmonių – netgi pinigų. Globėjiškas donorų požiūris pakirto Afrikos pasitikėjimą savimi, tačiau netgi neturėdami atsakingų vadovų, patys afrikiečiai įrodė, kaip greitai jie sugeba atsitiesti – šia jų savybe niekas iki šiol netiki. Vienu iš atsakymų gali būti Airija. Šimtmečius plūdę į kitas šalis, airiai suprato, kad išsilavinimas, racionalus valdymas, žmonių susitelkimas ir paprasčiausias darbštumas gali paversti Airiją klestinčia šalimi. Žodžiu – ar girdite, pone Hewsonai? – airiai įrodė, kad verta pasilikti namie.
Paulas Theroux – knygų „Akinanti šviesa“ („Blinding Light“) ir „Tamsiosios žvaigždės safaris: sausuma nuo Kairo iki Keiptauno“ („ark Star Safari: Overland from Cairo to Cape Town“ autorius.
