Vos gimusiai Godai diagnozuota hidrocefalija, taip pat stuburo išvarža. Mėnesį po mergaitės gimimo mama praleido Kauno klinikose, ir vėliau dukros sveikatai šeima skyrė daug dėmesio, vežiojo pas gydytojus, į reabilitacijos centrus. Dabar Goda vaikšto su vaikštyne, vis dėlto daugiausia laiko praleidžia neįgaliojo vežimėlyje – taip judėti jai greičiau ir patogiau.
Šeima neseniai sugrįžo iš Airijos, kur, norėdamas užsidirbti, pirmiausia išvažiavo Godos tėtis. Netrukus į Airiją persikėlė ir Miralda su vaikais. Metus mergaitė praleido namuose, su šeima, nedideliame miestelyje. Tuo metu jokia pagalba jai nebuvo teikiama. „Sanatorinio gydymo neįgaliems vaikams, kokį Lietuvoje gali gauti du kartus per metus, Airijoje nėra. Daug važinėjomės dviračiu, taip stiprinome dukros sveikatą“, – pasakoja mama.
Viskas pasikeitė, kai Goda pradėjo lankyti pirmąją klasę. Dar prieš rugsėjį šiauliečių šeima sulaukė didelio įvairių įstaigų, besirūpinančių negalią turinčiais vaikais, dėmesio. „Pradėjome gauti visą informaciją, kokia pagalba mūsų dukrai priklauso. Pasiūlyta ir finansinė parama, tik jos mums nereikėjo. Tėtis uždirbo pakankamai, nesinorėjo piktnaudžiauti šalies, kuri taip draugiškai mus priėmė, gerumu. Pasinaudojome tik galimybe nemokamai gauti sauskelnių – iki tol jas pirkdavome už savo lėšas. Neįgaliaisiais besirūpinančios tarnybos atstovai pasiūlė dukrai ir neįgaliojo vežimėlį, kuris, beje, vėliau, mums jau išsiruošus į Lietuvą, Godutei buvo padovanotas. Su juo ir parvykome namo“, – kalba Miralda.
Neįgalusis.
Žmogus su negalia.
Negalią turintis žmogus.
Žmogus, turintis specialiųjų poreikių.
Airijoje neįgaliesiems – didžiulis dėmesys
Mama pasakoja, jog neįgaliojo vežimėlis Godai buvo pristatytas į namus. Tarnybos darbuotojai labai stropiai žiūrėjo, ar vežimėlis mergaitei bus tinkamas, ar patogus. „Airijoje labai atsižvelgiama į žmonių su negalia poreikius. Net kai į namus atveža sauskelnes, airiai specialistai nuodugniai išsiaiškina, ar jos tinka, ar patinka. Viskas daroma taip, kad žmogaus savijauta būtų gera“, – aiškina mama.
Jos teigimu, specialistai nuolat skambindavo ir teiraudavosi, ar šeimai nereikia kokios nors pagalbos, klausdavo, ką mergaitė dar norėtų gauti. Šeimos namai buvo pritaikyti judėti neįgaliojo vežimėliu, vis dėlto neįgaliaisiais besirūpinančios tarnybos darbuotojai pastebėjo, kad duše reikėtų kėdutės. Ji bemat buvo skirta.
Mamą nustebino ir medikų požiūris: nuėjus pas kineziterapeutą, jis išsyk pasiteiravo, ar galima apie mergaitės sveikatą kalbėti prie jos, ar tai jos neskaudins. „Ten labai atsižvelgiama į vaiko savijautą, žiūrima, ar informacija nepakenks jo psichikai. Dar ir dabar esu dėkinga Airijos specialistams – jie ne tik daug padėjo mūsų šeimai, bet ir daug ko išmokė“, – sako moteris.
Mokykloje su negalia – vienintelė
Mokykla, kurią pradėjo lankyti Goda, buvo nedidelė, joje mokėsi mažiau nei 300 vaikų. „Goda tuo metu joje buvo vienintelė, turinti negalią. Iš pradžių daug nerimo būta tiek mums, tiek dukrai – ji tuo metu dar nekalbėjo angliškai, – prisimena moteris. – Pirmosiomis dienomis Goda skųsdavosi, kad nesupranta, kas kalbama, nežinojo, ką turėtų atsakyti. Buvo sudėtinga.“
Vis dėlto mergaitė greitai persilaužė. Jau po dviejų ar trijų savaičių išmoko susikalbėti tiek su draugais, tiek su mokytojais. Mokykloje Godai išsyk skirta pagalbininkė, kuri turėjo padėti jai pasirūpinti higiena. Mama pasakoja, kad per pirmuosius porą mėnesių specialistės nesyk keitėsi, kol atsirado tokia, kuri labiausiai tiko dukrai. Per pamokas Godai mokytojo padėjėjo pagalbos nereikėjo, ji sugebėjo mokytis kartu su visais.
Miralda džiaugiasi, kad vaikai dukrą mokykloje priėmė labai gražiai: „Airijoje įprasta, jog žmonės vieni kitiems padeda. Vaikai taip išmokyti, kad prieitų, paklaustų, ar nereikia pagalbos. Mūsų Goda nėra labai tyli, todėl greitai susirado draugų, jai lengvai sekėsi pritapti mokykloje.“
Rūpestingai Godą priėmė ir pedagogai. „Net ir dabar, kai mokomės Lietuvoje, buvę Godutės mokytojai per Airijoje likusius lietuvius klausia, kaip laikosi dukra, ar jai viskas gerai, kokia jos sveikata, sako pasiilgę. Vasarą lankėmės Airijoje, aplankėme ir mokyklą, ten kartu su buvusiais draugais atšventėme Godos gimtadienį. Airijos žmonės – labai šilti, draugiški“, – pasakoja mama.
Grįžti buvo apsisprendę iš anksto
Miralda sako, kad šeima vis dėlto nenorėjo pasilikti Airijoje visam laikui – traukė tėvynė, namai. Pirmiausia į Lietuvą grįžo ji pati – išsiaiškinti, ar Goda galės lankyti mokyklą Šiauliuose.
„Šeimoje pasvarstydavome – jei Godai pritapti Lietuvoje nepavyks, galbūt liksime Airijoje. Jos gerovė mums buvo svarbiausia, – sako pašnekovė. – Parvykusi į Lietuvą porai savaičių, ėmiausi ieškoti dukrai mokyklos. Pasirinkau Šiaulių Vinco Kudirkos progimnaziją. Vos pabendravusi su direktoriumi supratau, kad Godai čia bus gerai, visos baimės dėl jos ateities Lietuvoje dingo. Pasakiau šeimai – važiuojam namo.“
Vis dėlto moteris neslepia, jog nerimo prieš rugsėjo 1-ąją būta. Baiminosi tiek šeima, tiek Goda. Nerimas išsisklaidė, kai progimnazijoje mergaitę labai gražiai priėmė tiek klasės draugai, tiek pedagogai.
„Gera matyti, kad žmonės Lietuvoje darosi supratingesni, draugiškesni, geba priimti kitokį žmogų. Jau rugsėjo 1-ąją prie dukros priėjo viena mergaitė ir pasakė „būsim draugės“. Juodvi iki šiol labai gražiai bendrauja. Draugiški ir kiti klasės draugai. Kartais paklausiu dukros – ar taip pat gerai ji jaučiasi ir už klasės ribų, ar jos kas nors mokykloje nepravardžiuoja, nesityčioja? Dukra visada atsako: „Ne, man viskas gerai“, – šypsosi Miralda.
Kai kas Lietuvoje stebina, bet neliūdina niekas
Iš pradžių Godai nebuvo lengva prisitaikyti prie šiek tiek kitokios mokymo sistemos Lietuvoje, jai trūko ir lietuvių kalbos įgūdžių. Mergaitei progimnazijoje išsyk pradėta teikti specialistų pagalba.
„Godą stebino ir gerokai didesnė mokykla, ir tai, kad visi vaikai valgo valgykloje – Airijos mokiniai kasdien nešasi maistą krepšeliuose, – pasakoja Miralda. – Be to, Airijoje ugdymo principai šiek tiek kiti, ten vaikai neapkraunami darbais, į viską žiūrima paprasčiau. Lietuvoje Godai mokytis šiek tiek sunkiau. Nekaip sekasi matematika, mergaitė labiau linkusi į menus. Vis dėlto Godutė vejasi bendraamžius, ji lanko daug būrelių, labiausiai mėgsta piešti.“
Mama pasidžiaugia, kad Vinco Kudirkos progimnazija puikiai pritaikyta vaikams, turintiems judėjimo negalią – yra liftas, mergaitė po visą teritoriją gali judėti be kliūčių. „Goda mokykloje iki šiol važinėja neįgaliojo vežimėliu. Man labai norėtųsi, kad ji daugiau naudotųsi vaikštyne, bet jai vežimėlyje patogiau. Tai – ir iš Airijos parsivežtas požiūris. Ten viskas daroma taip, kad būtų geriau vaikui, jis nespaudžiamas. Man, kaip mamai, labiau norėtųsi galvoti apie mergaitės ateitį“, – sako Miralda.
Kol kas Godai mokykloje neskirtas pagalbininkas, bet mama sako, jog ir be jo mergaitė puikiai tvarkosi. Ji pati pasirūpina savo higiena, netgi nenorėtų, kad jai kas nors pagelbėtų. Dar būdama Airijoje ji kartais pykdavo, kad pagalbininkė ją lydį į tualetą, mergaitei norėjosi būti savarankiškai. „Mokytojo padėjėjas būtų reikalingas tik ekskursijose, išvykose. Kai dabar klasė eina į teatrą, galiu padėti, nes nedirbu. Jei pradėsiu dirbti, Godai pagalbininko labai reikės“, – sako moteris.
Šiauliečių šeima labai patenkinta ir progimnazijoje tvyrančia atmosfera, ir jos vadovų, pedagogų, vaikų geranoriškumu. Pasak mamos, teigiami pokyčiai ugdant specialiųjų poreikių vaikus Lietuvoje – akivaizdūs.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
