Nostalgiški asmenys nėra linkę pasitikėti politikos ar kultūros elitu bei pagrindine žiniasklaida, nes beveik niekad negirdėjo, kad kas nors įžodintų traumines jų patirtis atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Mokslininkai Rytų Europos šalių transformaciją lygina su karu ar Didžiąja depresija JAV tarp dviejų pasaulinių karų, bet mūsų viešajame diskurse per trisdešimt metų apie tai menkai kalbėta. Juk nutiko stebuklas – esame nepriklausomi, demokratiški, tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais, na, ko dar galima norėti?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė teigia, kad sovietinei praeičiai nostalgiški žmonės yra linkę labiau tikėti ir sąmokslo teorijomis, susijusiomis su COVID-19, nes paprasčiausiai nepasitiki tuo, ką viešai kalba valdžia ar žiniasklaida bei ieško „slapto plano“.
Gali būti kad prie sąmokslo teorijų plitimo prisidėjo ir kai kurie perlenkimai valdant pandemiją. Galiausiai, neatmestina, jog posovietinę transformaciją pergyvenę žmonės puikiausiai prisimena korupcijos skandalus, privatizaciją ir kitus procesus, kurie netryško skaidrumu, todėl jie prarado naivumą ir yra linkę įžvelgti užkulisinius susitarimus
Pagrindiniai interviu akcentai:
- Nostalgija sovietinei praeičiai Lietuvoje, kaip ir populistinės nuostatos Vakaruose, lemia, kad tokie žmonės greičiausiai bus linkę tikėti su COVID-19 susijusiomis sąmokslo teorijomis.
- Lietuvoje populiariausios sąmokslo teorijos, kad koronavirusas greičiausiai buvo sukurtas laboratorijoje, kad Lietuvos valdžia neva sąmoningai padidina mirusių nuo COVID-19 skaičius ir kad pandemija yra susijusi su globaliomis pastangomis priversti visus žmones vakcinuotis, nepriklausomai nuo jų norų.
- Nostalgija sovietinei praeičiai Rytų Europoje bei populistinės nuostatos Jungtinėse Valstijose turi bendrą vardiklį – aiškios, stabilios industrinės praeities ilgesį. Kadangi praeities besiilgintys žmonės dažnai būna pašiepiami, menkai atstovaujami viešajame diskurse, jie dažnai nepasitiki nei elitu, nei pagrindine žiniasklaida ir linkę labiau tikėti alternatyvia informacija.
- Tikėjimas sąmokslo teorijomis, susijusiomis su COVID-19, Lietuvoje niekaip nekoreliuoja su rusiškos žiniasklaidos vartojimu. Panašu, kad Rusijos propaganda šiuo aspektu neveikia. Lietuvoje taip pat netikima propagandiniais Rusijos teiginiais, susijusiais su Ukrainos karu: pavyzdžiui, kad Bučos skerdynės yra surežisuotos arba kad Ukrainoje buvo kuriamas amerikiečių biologinis ginklas.
Neseniai publikavote mokslinį straipsnį „Does communist nostalgia lead to COVID-19 conspiracy beliefs“, kuriame iškėlėte hipotezę, kad sovietinė nostalgija gali būti susijusi su dalies visuomenės polinkiu tikėti sąmokslo teorijomis apie COVID-19. Straipsnyje analizuojate Lietuvos atvejį. Kaip jums apskritai kilo idėja, kad šie dalykai – sovietinė nostalgija ir tikėjimas sąmokslo teorijomis apie COVID-19 – gali būti susiję?
Mes paprasčiausiai iš ankstesnių tyrimų žinome, kad klausimas apie sovietmečio vertinimą Lietuvoje labai gerai veikia aiškinant daugelį aspektų, pirmiausia tyrinėjant rinkiminį elgesį, analizuojant geopolitines nuostatas. Jis nurodo giluminę, bazinę skirtį tarp žmonių Lietuvoje. Aš beveik smalsumo dėlei paėmiau ir patikrinau, gal ir čia veikia. Ir tikrai – veikia ir netgi labai gerai.
Kai pamačiau, kad veikia, pradėjau ieškoti aiškinimų, kaip taip gali būti. Tai atrodė nelogiška. Bet kai pradėjau gilintis, kodėl žmonės apskritai tiki sąmokslo teorijomis ir kaip tai susiję su populistinėmis nuostatomis, tada pamačiau sąsajas. Tai, kas angliškai Vakaruose vadinama „populist attitudes“, turi nemažai panašumų į mūsų sovietmečio nostalgiją.
Pavyzdžiui, Amerikoje žmonės, kurie balsuoja už Donaldą Trumpą ir tiki sąmokslo teorijomis, labai dažnai būna paliesti deindustrializacijos proceso, kuris įvyko XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje, kai daugelis įmonių išsikraustė į Kiniją. Žmonės, kurie anksčiau turėjo normalų darbą, dirbo fabrikuose, siejo savo gyvenimą su tomis įmonėmis, neteko darbo ir buvo palikti likimo valiai. Jie taip pat dažnai galėjo pasijusti ne tik kad palikti likimo valiai ar kad jiems sunku pragyventi, bet dar į juos buvo žiūrima pašaipiai. Negali susirasti darbo? Tai čia tavo problema. Bet kai aplink tave pilna panašių žmonių, pavyzdžiui, visas miestelis dirbo kokiame nors fabrike, o fabrikas išsikėlė, vadinasi visas miestelis neteko darbo, todėl tai nebeatrodo kaip vieno žmogaus problema.
Ir apskritai industrinė visuomenė buvo kitaip sudėliota. Žmogus turėdavo profesiją, specialybę, būdavo įpratęs prie tam tikro saugumo, pasirinkęs savo gyvenimo kelią ir nekeisdavo profesijos gyvenimo viduryje. Ne taip, kaip dabar, kai žmonės padirba viename darbe dvejus metus ir jau atrodo, kad tai ilgas laikas. Anksčiau taip nebūdavo, anksčiau žmonės visą gyvenimą dirbdavo toje pačioje vietoje. Visa ta visuomeninė, socialinė ir ekonominė struktūra XX amžiaus pabaigoje gana drastiškai keitėsi ir tai sukėlė didėjančią nelygybę.
Jau seniai pastebima didelė koreliacija tarp globalizacijos ir nelygybės augimo masto. Bet visos tos problemos buvo ignoruojamos, niekam jos nerūpi. Nes iš principo viskas atrodė gerai. Bendrasis vidaus produktas auga, gyvenimas gerėja, ko dar galima norėti? Taigi tie žmonės Amerikoje ilgą laiką jautė tam tikrą nusivylimą ir nostalgiją buvusiam stabiliam ir aiškiam laikmečiui, jautė apmaudą.
Tačiau, viena vertus, jie jautė šį jausmą, o, kita vertus, jų jausmas dažnai būdavo nuvertinamas ir net pajuokiamas. Jiems yra sunku, bet, kaip kai kurie vakariečių autoriai sako, šiems žmonėms neleidžiama liūdėti, jų liūdesys paniekinamas ir pašiepiamas. Sakoma, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl kyla toji populizmo banga, išsiveržia visas tas apmaudas. O D. Trumpas jiems simbolizuoja kitokį kalbėjimą, įžodina jų apmaudą bei skelbia žinutę elito lygmeniu.
Ir aš pradėjau žiūrėti, kad tai labai panašūs procesai į tai, kas vyksta Rytų Europoje. Po sovietinės sistemos žlugimo, mes patyrėme tuos pačius, tik labai pagreitintus procesus. Vakaruose jie buvo lėtesni ir ne taip pastebimi, o pas mus viskas įvyko per vieną dešimtmetį. Mes turėjome prisitaikyti prie globalios rinkos iššūkių ir iš naujo sukurti ekonominę bei politinę struktūrą. Tie pokyčiai buvo labai dramatiški. Žmonėms buvo labai sunku, bet tas sunkumas niekada nebuvo pripažintas viešumoje. Nes juk čia tokie puikūs procesai, mes einame į Europą, laisvė, nepriklausomybė, demokratija – na, kas čia gali būti blogai? Jums kas nors nepatinka? Tai jūsų problemos, jei nesugebate darbo susirasti.
Vakaruose pastebėta, kad tie jausmai, kurie susiję su nostalgija, bet ne sovietmečiui, o stabiliam industrinės visuomenės laikotarpiui, labai koreliuoja su tikėjimu sąmokslo teorijomis.
Vadinasi, vakariečių populistinės pažiūros ir mūsiška nostalgija sovietinei praeičiai yra kažkuo panašūs, turi bendrą vardiklį?
Tai labai panašaus tipo procesai. Pasekmės yra bejėgiškumo jausmas, pyktis elito atžvilgiu, statuso praradimo pojūtis. Net nesvarbu, kad gal kai kuriais atvejais šis pojūtis yra subjektyvus. Pavyzdžiui, jeigu žiūrėtume pagal žmogaus pajamas, gal pajamos ir nesumažėjo, bet egzistuoja subjektyvus pojūtis, kad gyveni blogiau ir kad tavo statusas yra kritęs.
Ir tada žmonės jaučiasi marginalizuoti ir dėl to, kad krito jų statusas, ir dėl to, kad viešoje erdvėje egzistuoja tarsi paniekinimas jų reiškiamam skausmui. Susidaro tokia dviguba trauma. Žiūriu, kad tai labai panašu ir Vakaruose, ir posovietiniame Rytų Europos regione. Vyrauja tie patys jausmai, jų priežastys panašios. Iš tikrųjų net manau, kad elgiamės klaidingai užmesdami tuos pavadinimus, kad tai populistinės nuostatos ar sovietmečio nostalgija. Jie turi neigiamą atspalvį. Taip mes kažkuria prasme prisidedame prie marginalizavimo ir demonizavimo. Bet kaip pavadinti, kaip rasti neutralų pavadinimą, kuris neturėtų blogų poteksčių? Čia yra dilema.
Ar mes galime kaip nors įvardinti, kokia dalis žmonių Lietuvoje jaučia nostalgiją sovietinei praeičiai, kurią straipsnyje pavadinote „į praeitį nukreiptą utopija“?
Mūsų duomenys rodo, kad ilgą laiką žmonių, kurie sakydavo, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau, būdavo daugiau nei pusė. Dabar jų yra mažiau nei pusė. Ir tai susiję su dviem dalykais. Pirma, su kartų kaita, nes jau turime nemažai žmonių, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Jie dažniau renkasi atsakymus arba, kad dabar geriau gyventi, arba, kad nežino. Aišku, yra tokių, kurie perima diskursą iš tėvų, bet vis tiek taip mąstančių tarp jaunimo mažiau, nes jaunimą veika viešasis naratyvas, kad viskas labai puiku.
Antra, taip mąstančiųjų mažėjimą lemia objektyvi mūsų visuomenės raida. Jeigu pažiūrėsime arba pagal bendrąjį vidaus produktą, arba pagal pajamas bei kitus rodiklius, tai ne taip seniai mes pasivijome 1990 metų laikotarpį ir jau persiritome į gerąją pusę. Mes gyvename dabar geriau nei 1990-aisiais, bet ilgą laiką nuosmukio duobė buvo itin gili.
Apie kokį nuosmukį konkrečiai kalbate? Tik ekonominį ar vis tik kalbame apie platesnes socialines pasekmes, su kuriomis susidūrė mūsų šalis: pavyzdžiui, savižudybes, smurtą, gyvenimo trukmę, sveikatos būklę?
Savo straipsnyje aš cituoju neseniai amerikiečių autorių Kristen Ghodsee ir Mitshell Orenstein išleistą knygą „Taking Stock of Shock: Social Consequences of the 1989 Revolutions“. Ten surinkta statistika apie viso regiono pokomunistinių šalių socialines ir ekonomines pasekmes. Vaizdas pakankamai dramatiškas: tiek bendrojo vidaus produkto kritimas, tiek gyvenimo trukmės mažėjimas, populiacijos traukimasis. Ten netgi teigiama, kad vaikai, kurie brendo transformacijos laikotarpiu, yra maždaug 2 centimetrais žemesni nei kitais laikmečiais. Taip dažniausiai būna karų metais dėl labai blogų sąlygų, streso ir prastos mitybos.
Šie autoriai posovietinę transformaciją prilygina beveik karo laikmečiui. Aišku, jie viską lygina ir su Didžiąja depresija Amerikoje, nes amerikiečių sąmonėje Didžioji depresija yra itin įsimintina. Jie sako, kad mūsų posovietinės transformacijos pasekmės buvo gerokai didesnės ir užsitęsė ilgiau nei JAV Didžioji depresija.
Bendrasis vidaus produktas atsigavo greičiau, bet jis ne viską atspindi: duomenys rodo, kad bendrojo vidaus produkto augimas ir vidutinių žmonių pajamų augimas nesutampa dėl nelygybės. Nepaisant to, žmonių pajamos jau pradėjo grįžti į buvusį lygį, kaip ir kiti rodikliai – nusikalstamumas ar panašiai. Kai kurie dalykai tikrai atsitaisė, dauguma dalykų yra geresni, o visuomenės nuomonė irgi atspindi šitą dalyką. Kai jau bendrasis vidaus produktas pasiekė 1990 lygį, tai ir visuomenėje sakančių, kad dabar gyventi geriau negu sovietmečiu, padaugėjo. Jau daugiau žmonių sako, kad dabar gyventi geriau, bet dar apie trečdalis vis tiek mano, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau. Tai tie žmonės, kurie turi sovietmečio nostalgiją.
Bet tas pavadinimas „sovietmečio nostalgija“ šiek tiek klaidina, nes suponuoja, kad žmonės tarsi norėtų grįžti į sovietmetį. Nėra taip, kad jie norėtų grįžti ar atkurti Sovietų Sąjungą. Nieko panašaus. Nes nepriklausomybė kaip vertybė Lietuvoje yra absoliuti. Net ir tie, kurie yra nostalgiški sovietmečiui, yra nepriklausomybės šalininkai.
Tuomet kas yra tie žmonės, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Ko jie nori, kaip jie mąsto?
Sovietmečio nostalgija yra savotiška utopija, orientuota į praeitį. Nėra taip, kad jie kažko konkrečiai nori. Tai kažkoks liūdesys dėl to, kas negrįžtamai prarasta, netgi liūdesys dėl neįgyvendintų svajonių. Aišku, iš dalies tai susiję su amžiumi, nes ilgimasi jaunystės. Bet iš esmės bendras panašumas tarp sovietiniam laikotarpiui nostalgiškų žmonių ir praeičiai nostalgiškų vakariečių yra industrinės epochos ilgesys, nes toji epocha pasižymėjo aiškia, į ateitį orientuota gerovės vizija.
Sakykime, fabrikų statymas, industrializacija, urbanizacija, įvairūs gyvenimo gerėjimo aspektai, pavyzdžiui, elektra, skalbimo mašinos atsiradimas, žmonių buvo priimama kaip aiškios modernizacijos ir progreso ženklas. Ir paskui devintas-dešimtas dešimtmečiai sutapo su industrinės visuomenės pabaiga. Aišku, per tą laiką atsitiko gerų dalykų, pavyzdžiui, pas mus vakarietiškų prekių gausa, bet iš kitos pusės žmonės patyrė traumą, kad tas aiškumas, stabilumas ir jų socialinė padėtis griūva.
O pas mus dar prisidėjo toks dalykas, kad žmonės labai skaudžiai priima fizinę dalykų griūtį, kurių jie nelaiko sovietiniais, pavyzdžiui, fabrikų ar kolūkių fermų. Pavyzdžiui, sako: „Mes patys statėm tuos pastatus? Prie ko čia tas sovietiškumas? Čia viskas mūsų buvo statyta, mūsų rankomis. Kodėl reikėjo tai sugriauti?“ Jie tarsi nori pasakyti, kad visa tai sugriauta dėl ideologinių priežasčių, dėl to, kad buvo sovietiniai. Aišku, žmonės supaprastina, nebuvo taip tiesmukai, kad imkime nepriklausomoje Lietuvoje ir sugriaukime viską, kas pastatyta sovietmečiu. Taip nebuvo, kaip jie sako, bet kažkuria prasme tame yra tiesos.
Bet gal tai rodo, kad kažkuriais aspektais mes Lietuvoje persistengiame nurašydami tai, kas vyko sovietiniais metais, spausdami „cancel“ mygtuką?
Yra kai kuriais atvejais perlenkiama lazda. Pavyzdžiui, man labai patiko Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Viliaus Leonavičiaus mintis, kad reikia atskirti du dalykus: sovietinę modernizaciją ir sovietmečio modernizaciją. Kai kurie dalykai būtų buvę panašūs arba būtų vystęsi panašiai, jeigu Lietuva būtų likusi nepriklausoma. Nes buvo tam tikras laikmetis, buvo kuriami kažkokie dalykai. Jeigu mes nurašome viską iš tos epochos, tai mes, švelniai tariant, persistengiame. Daug dalykų yra panašūs ir Vakaruose, jeigu žiūrėsime į pramoninius dalykus, architektūros stilius. Tai ką dabar viską nubraukiame?
Čia reikia atskirti dalykus: kur yra okupacijos dalykai, tai viena, o kur yra sovietinės Lietuvos žmonių sukurti dalykai, tai yra kas kita. Tokio aiškaus atskyrimo trūksta. Dėl to žmonės ir pyksta, jiems atrodo, kad viską nušluojame. Išeina taip, kad visi jų gyvenimai ir jų sukurti dalykai yra tarsi istorijos šiukšlynas. Bet jeigu tu žmogui pasakai, kad viską, ką tu darei per savo gyvenimą, nurašome į istorijos šiukšlyną, tai kokia jo gyvenimo prasmė? Jis gal didžiavosi, gal kažką pasiekė profesinėje veikloje, o dabar paimame ir sakome: tai buvo istorinė klaida. Tada žmonės ir pyksta.
Kas iš to seka? Šie žmonės iš principo yra nusivylę viešuoju diskursu, kultūriniu ir politiniu elitu, jiems atrodo, kad tai, kas šnekama viešoje erdvėje niekaip nekoreliuoja su tuo, ką jie patys jaučia. Ir tada labai lengva tikėti sąmokslo teorijomis. Tu nepasitiki viešuoju diskursu. Tu manai, kad ten žmonės šneką kažką kas jiems naudinga, bet tai neturi nieko bendro su realybe. Ir tuomet susikuri savo teorijas, kaip čia viskas iš tiesų yra. Taigi tai labai palanki terpė sąmokslo teorijoms plisti.
Tai jeigu bus 10 sovietinei praeičiai nostalgiškų žmonių, kiek iš jų galimai bus linkę tikėtis sąmokslo teorijomis apie COVID-19?
Kai kuriomis populiaresnėmis teorijomis būtų linkę tikėti net 6 ar 7 iš 10, kai bendrai visoje visuomenėje šiomis teorijomis tiki apie trečdalis.
Pačios sąmokslo teorijos irgi gali būti labai įvairios. Vienos būna visai nesusijusios su realybe, neturinčios jokio racionalaus pagrįstumo. Pavyzdžiui, kad vakcinuojant žmonės sučipuojami. Bet kitos atrodo ne tiek stipriai nutolusios nuo įvykių. Pavyzdžiui, teorija, kad COVID-19 virusas „pabėgo“ iš laboratorijos Kinijoje neatrodo tokia netikėta, nes Kinija ilgai slėpė informaciją, neleido Vakarų ekspertams atlikti išsamių tyrimų, net JAV žvalgyba tyrinėjo hipotezę, kad virusas galbūt buvo laboratorinės kilmės. Kokios sąmokslo teorijos apie koronavirusą paplitusios Lietuvoje?
Iš visų tikrintų su COVID-19 susijusių sąmokslo teorijų toji, kad tai galimai buvo biologinis ginklas ir netyčia „pabėgo“ iš laboratorijos, Lietuvoje labai paplitusi. Bet ji tikrai tokia tarpinė: dar klaustukas, ar ją laikyti sąmokslo teorija, ar nelaikyti.
Bet iš kitų Lietuvoje labiausiai paplitusios, kad valdžia sąmoningai padidindavo mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius ir kad pandemija yra dalis globalių pastangų priversti visus žmones vakcinuotis, nesvarbu nori jie to ar nenori. Matyt, po tuo slypi mintis (nors mes to neklausėm), kad farmacijos įmonės iš to pelnosi, nors sąmokslo teorijos apie vakcinas būna įvairios: vienos švelnesnės, žvelgia į vakcinas kaip į pelno šaltinį, o kitos kalba apie visokius čipavimus.
Tikėjimas šiomis dviem sąmokslo teorijomis stipriai koreliuoja tarpusavyje, nors viena kalba apie globalias pastangas visus vakcinuoti, o kita – apie Lietuvą, apie tai, kad Lietuvos valdžia neva sąmoningai padidina mirusiųjų nuo COVID-19 skaičius. Nelabai aišku, kaip tai susiję, bet kitame tyrime iškilo įdomus dalykas: nemažai žmonių Lietuvoje tiki, jog mūsų valdžia įgyvendina kažkokius užsienio veikėjų tikslus, kad Lietuvos valdžia nėra savarankiška ir gina ne Lietuvos žmonių interesus, o tarnauja kažkam kitam. Tikriausiai per tai susijęs ir tikėjimas jau įvardintomis dviem sąmokslo teorijomis apie globalias pastangas vakcinuoti žmones ir apie neva sąmoningą mūsų valdžios siekį padidinti mirusiųjų nuo koronaviruso skaičių.
Kad Lietuvos vyriausybė neva tarnauja JAV arba apskritai Vakarams, galima dažnai užmatyti Rusijos ar net Kinijos propagandoje.
Mes turėjome versiją, kad tai gali būti propagandos pasekmė. Nes kilo klausimas, kodėl apskritai Rytų Europoje tikėjimas sąmokslo teorijomis yra didesnis nei kitose šalyse.
Tai galima drąsiai sakyti, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis Rytų Europoje yra kur kas didesnis nei Vakaruose?
Dėl Amerikos tai tikrai ne, toje šalyje paplitusios įvairiausios konspiracijos teorijos, net ir susijusios su Ukrainos karu. Su Amerika nėra ką lygintis.
Bet lyginant su Europos šalimis galima matyti, kad pokomunistinėse šalyse sąmokslo teorijos yra labiau paplitę. Viena iš mūsų versijų buvo, kad tai gali būti Rusijos propagandos pasekmė. Bet neišeina rasti aiškaus ryšio. Pavyzdžiui, rusiškos žiniasklaidos žiūrėjimas beveik nekoreliuoja su tikėjimu su COVID-19 susijusiomis sąmokslo teorijomis.
Taigi nepanašu, kad ta propaganda Lietuvoje turėtų tokią milžinišką įtaką. Atrodo, kad žmonių mąstysena kai kuriais atvejais tiesiog sutampa su propagandiniais naratyvais, nes propaganda visuomet stengiasi išnaudoti esamas spragas, pagilinti egzistuojančius skirtumus.
Bet kai kuriais kitais klausimais ta propaganda pas mus visiškai neveikia. Pavyzdžiui, buvo daryta didelė „Globsec“ analizė apie sąmokslo teorijas, ten imtos platesnės teorijos, įdėta visokių Rusijos propagandinių klišių, bet kai kurios sąmokslo teorijos visiškai neveikia Lietuvoje, ypač susijusios su nepriklausomybės kvestionavimu. Tarkime, buvo tikrintas propagandinis teiginys, neva, Lietuvos išsivadavimas 1990-aisiais buvo surežisuotas JAV su vieninteliu tikslu padidinti savo įtaką regione. Tai su tokiu teiginiu Lietuvoje sutiko visiškai minimalus skaičius žmonių.
Arba pavyzdžiui su karu Ukrainoje susijusios sąmokslo teorijos, kur Rusija skleidžia, kad Ukrainoje buvo kuriamas Amerikos biologinis ginklas arba kad Bučos skerdynės buvo surežisuotos. Tokiomis teorijomis Lietuvoje tiki labai mažas procentas žmonių. Vadinasi, nėra taip, kad Rusija paskleidė propagandą ir ji pasklido. Taip dalykai nevyksta. Panašu, kad kai kurios su COVID-19 susijusios sąmokslo teorijos Lietuvoje paplito ne dėl Rusijos propagandos, o dėl kitų priežasčių.
Paprastai sąmokslo teorijos plinta įvairių neramumų laikais, kai baisu dėl ateities, dėl šeimos, kai nėra stabilumo ir tvyro didelė nežinia.
Taip. Vienas dalykas, kad krizės paskatina žmones ieškoti paaiškinimų, kurie tarsi nuramina. Bet kitas dalykas, kad COVID-19 pandemijos atveju tikėjimą sąmokslo teorijomis galėjo paskatinti ir tam tikros perteklinės priemonės. Žmonėms ima atrodyti, kad kai kurios priemonės prasilenkia su sveiku protu. O jeigu jiems taip atrodo, tada jie pradeda ieškoti kažkokių giluminių paslėptų priežasčių, kodėl galai nesueina su galais. Iš tiesų klausimas, ar Lietuva ir kitos vyriausybės neužlenkė lazdos per smarkiai ir pačios nepaskatino sąmokslo teorijų plitimo.
Kurios iš priemonių COVID-19 pandemijos metu galėjo visuomenei pasirodyti kaip lazdos perlenkimas?
Labiausiai, turbūt, galimybių pasas ir reikalavimas skiepytis tam tikrų specifinių profesijų žmonėms, kai dėl to jiems grėsė netekti darbo arba kai kurie jo ir neteko. Ypač kai paskui paaiškėjo, kad skiepas neapsaugo nuo pačios ligos ir skiepytas asmuo gali užkrėsti kitą žmogų. Tuomet nebeliko aiškaus loginio ryšio: tas skiepas tarsi tapo nebe visuomeniniu, o asmeniniu klausimu. Jeigu tu nori rizikuoti savo gyvybe ir sveikata, tai tu rizikuoji, jeigu ne, tai ne. Nes jeigu tu kitiems gali pakenkti ir vienu, ir kitu atveju, kodėl tuomet toks didelis spaudimas skiepytis? Žmonėms tada atrodo, kad priemonės neadekvačios situacijai ir jos nepadeda tam, kam sakoma, kad turi padėti. Tuomet atrodo, kad po tuo slypi kažkas gilesnio.
Bet labai įdomu, kad žmonių protai ieško slapto plano, bet kažkodėl nemano, jog Lietuvos vyriausybė yra itin nekūrybinga, todėl nusikopijavo priemones nuo kitų valstybių, arba kad atsitiktinai pridarė klaidų ir paskui buvo sunku atsitraukti.
Žmonės dažniausiai taip nemąsto. Jie negalvoja, kad valdžios sprendimai nelogiški, nes kažkas kažko nesužiūrėjo, nesupranta arba yra nekūrybiškas. Žmonės linkę tikėti, kad valdžia protinga, ir, jeigu mato, kad kažkas vyksta neprotingai, tuomet ieško po tuo slypinčio slapto ir protingo plano.
Minėjote, kad Rusijos propaganda beveik neturi įtakos polinkiui tikėti sąmokslo teorijomis, o kaip požiūris į Rusiją, į Vladimirą Putiną?
Mes bandėme į analizę įdėti požiūrį į V. Putiną, bet čia koreliacijos nėra, nes pas mus visi į V. Putiną žiūri labai blogai, beveik nėra žmonių, kurie į V. Putiną žiūrėtų gerai. Taigi šis kintamasis neturi variacijos.
Bet jeigu žiūrėtume į švelnesnius dalykus, pavyzdžiui, požiūrį į Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu, kiek ji yra pagrįsta, o kiek per daug griežta ir agresyvi, tai šitie dalykai koreliuoja. Bet jie savo ruožtu koreliuoja su sovietmečio vertinimu, tai čia toks susijęs kamuolys.
O kaip skirstosi politinių partijų elektoratai? Gal vienų politinių jėgų rinkėjai labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis, kitų mažiau?
Jeigu žiūrėtume tik į bazinius sociodemografinius rodiklius ir partiškumą, tada atrodytų, kad kairiųjų partijų rinkėjai yra labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis, o dešiniųjų partijų – mažiau. Bet kai įdedi kitus dalykus, kaip sovietmečio vertinimą, tada galutiniame modelyje partiškumas nebeturi įtakos iš viso. Vadinasi, ne tiek partiškumas lemia tikėjimą-netikėjimą sąmokslo teorijomis, kiek tos nuostatos, kurios lemia ir partiškumą, ir tikėjimą sąmokslo teorijomis.
Paprastai vyrauja stereotipas, kad aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės bus mažiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis, o mažiau išsilavinę gyventojai su mažomis pajamomis – neva labiau. Ar Lietuvos atveju tai pasitvirtina?
Pajamos nelabai turi įtakos, o gyvenamoji vieta – šiek tiek. Miestuose šiek tiek mažiau tikima sąmokslo teorijomis, bet skirtumas labai nedidelis. Religingumas visiškai neturi įtakos, o aukštasis universitetinis išsilavinimas turi. Žmonės su universitetiniu išsilavinimu mažiau tiki sąmokslo teorijomis. Bet vėlgi, tai kaip lazda su dviem galais.
Vienas vertus, žmogus gal mažiau tiki sąmokslo teorijomis, bet, kita vertus, tai reiškia, kad jis labiau tiki viešuoju naratyvu. Gali būti, kad jis yra nekritiškas viešajam naratyvui, jeigu jam kažkas skamba kaip sąmokslo teorija ir jis automatiškai, net nesvarstydamas ją atmeta. Dalis žmonių tiesiog iš principo atmeta sąmokslo teorijas, nes priima tai kaip kažkokį nenormalų reiškinį. O kiti žmonės neturi išankstinio įsitikinimo ir kiekvieną teiginį svarsto atskirai. Taigi negalima sakyti, kad didesnis kritiškumas viešajam naratyvui yra savaime blogai.
Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie tiki kone visomis sąmokslo teorijomis, jie tokie „sąmokslistai“. Bet tokių žmonių yra labai mažai, pagal mūsų skaičiavimus kokie 5-6 proc. O kiti yra tokie normalūs, sveiko proto žmonės: jie vienomis tiki, kitomis netiki, tiesiog įvertina, kad visko gali būti šiame gyvenime. Tai tas toks sveikas kritiškumas nebūtinai yra neigiamas.
Dar yra kita teorija, kurios mes čia nenagrinėjome, bet ji gali būti susijusi su sovietmečio vertinimu. Žmonės pokomunistinėse šalyse ypač tuo transformacijos laikotarpiu tikrai matė visokių korupcinių, paslėptų dalykų, kai tikrai kažkas veikė užkulisiuose, susiprivatizavo nuosavybę. Tikrai buvo tų istorijų. Kadangi jie turi tokių patirčių, tai jiems atrodo visai natūralu, jog užkulisiuose gali veikti įvairūs susitarimai. O jaunimas, studentai kartais būna itin naivūs ir „nekalti“, jiems atrodo, kad taip negali būti. Jie netiki jokiomis sąmokslo teorijomis tiesiog iš savo naivumo.
Bus linksma.
