Kalbant apie Lietuvos interesų gynimą artėjant mūsų narystei Europos Sąjungoje, manau, reikėtų panagrinėti vieną žaidimų, kurį žaidžia ES senbuvės (pavyzdžiui, Prancūzija), siekdamos išnaudoti naujųjų narių patirties stoką, nepasitikėjimą savimi ir ES kovos menų neišmanymą savo nacionaliniams interesams užtikrinti.
Tiems, kuriems neteko dirbti ES politikoje, gali pasirodyti, kad tokie žaidimai yra ciniški ir žemi - tačiau norint apginti Lietuvos interesus, reikia žinoti, kokios yra žaidimo taisyklės ir niuansai.
Žinodamos, kad nemažai Rytų ir Centrinės Europos politikų neturi patirties ES politikoje ir todėl kartais stokoja pasitikėjimo savimi atkakliai kovoti už savo nacionalinius interesus, tokios šalys kaip Prancūzija išnaudoja susidariusią padėtį savo nacionaliniams interesams ginti.
Pereitų metų gruodžio mėnesio pradžioje pasibaigė Europos Sąjungos tarpvyriausybinė konferencija, taip ir nepasiekusi savo pagrindinio tikslo - susitarti dėl Europos Sąjungos konstitucinės sutarties. Paaiškėjus, kad Vokietijai ir Prancūzijai nepavyko priversti Ispanijos ir Lenkijos atsisakyti savo pozicijų dėl balsavimo sistemos tikslinimo, Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis pareiškė, kad Konstitucinės sutarties žlugimas iškelia grėsmę “dviejų greičių” Europos atsiradimui.
Kas ta “dviejų greičių” Europa? Nicos sutartis, kurios nuostatos ES galios bent iki 2009 m. lapkričio, numato, kad aštuonios ES valstybės narės gali suformuoti grupę branduolį (angliškai - “core-group”, eurokratiškai - “Kern-Europa”), kuris tarpusavyje glaudžiau bendradarbiaus ir integruosis. Prancūzija jau senokai puoselėja tokias mintis. Šią šalį valdantis elitas, kartu su Belgijos ir Liuksemburgo vadovais tarpusavyje šnabžda apie galimybę iš Europos Bendrijų senbuvių suformuoti grupę, galinčią “apsisaugoti” nuo ES federalizacijos procesą lėtinančių naujų narių. To baiminasi ir Vokietija, žinanti, jei kartu su Prancūzija nekurs tvirto ir atskiro branduolio, jos įtaka ES išaugus iki 25 narių smarkiai sumažės.
Iki šiol Prancūzija ir Vokietija kartu naudojosi savo bendru svoriu įtvirtinti norimą politiką ES. Taigi grupės branduolio suformavimas būtų natūralus Paryžiaus - Berlyno ašies draugystės rezultatas. Anksčiau ta politika buvo teigiama ir smarkiai pastūmėjo Europos ekonominę integraciją. Euro įvedimas ir Šengeno sutartis kilo kaip tik iš Vokietijos ir Prancūzijos noro spartinti eurointegraciją, tačiau jų partnerystė įgavo neigiamą atspalvį Prancūzijai užsispyrus, kad jokiais būdais negalima reformuoti ES bendrosios žemės ūkio politikos (nors kitos šalys labai norėtų tą daryti). Tokį įspūdį dar labiau sustiprino Vokietijos nenoras laikytis euro stabilumo pakto. Na, o galiausiai tikra audra kilo Europos Sąjungos šalims nesutarus dėl reakcijos į karą Irake, kur priešiška Prancūzijos ir Vokietijos laikysena buvo perdėm arogantiška, nedraugiška ir netoliaregiška.
Ką reikštų “dviejų greičių” Europa? Teoriškai tai reikštų, kad šalys, kurios tarpusavyje susitaria glaudžiau integruotis, galėtų priimti atskirus sprendimus savo grupei. Jos galėtų susitarti dėl artimesnio bendradarbiavimo tarpusavyje nei su kitomis ES šalimis mokesčių, biudžeto, užsienio reikalų ir gynybos politikoje. Galime daryti prielaidą, kad tos šalys ateityje suformuotų visiškai vientisą ekonominę ir politinę erdvę. O jeigu tas “klubas” susidarytų iš ekonomiškai stipriausių ES šalių, likusios ES šalys gali nukentėti nuo mažesnio bendradarbiavimo su grupe branduoliu.
Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip toks branduolys galėtų praktiškai veikti ES struktūroje. Ar tai reikštų, kad ES Komisija ir Europos Parlamentas turėtų priimti atskirus sprendimus vienai ir kitai grupei? Ar tik vienos ar kitos grupės europarlamentarai galėtų balsuoti tais klausimais, kurie liečia tik vieną arba kitą grupę? Realiai tai yra neįmanoma, nes ES struktūros yra nepajėgios susitvarkyti su tokiu variantu. Galų gale Vokietijos ir Prancūzijos draugystė nereiškia, kad jos sutaria dėl visko. Pavyzdžiui, jų nuomonės dėl migracijos ir prieglobsčio yra kategoriškai skirtingos, o bendra gynybos politika be Didžiosios Britanijos yra bereikšmė.
Taigi grasinimai “dviejų greičių” Europa veikiau yra spaudimas “naujai Europai” - neva, jeigu jos bus nepaklusnios Paryžiaus norams, “senoji Europa” sukurs branduolį ir paliks Rytų bei Centrinę Europą periferijoje. Maža to, kad spaudimas ar grasinimai veikiausia yra tušti, jie dar yra ir įžeidžiantys naujoms ES narėms. Kita vertus, jeigu ES šalys, neprisidėjusios prie branduolio kūrimo, nuleis rankas ir priims “dviejų greičių” Europos įteisinimą kaip tikrą (o ne tariamą) ES suskaldymą į dvi dalis, simbolinis ES skaldymas vis dėlto gali tapti realia ES žlugimo priežastimi.
Beje, jeigu teorinė “dviejų greičių” Europos idėja būtų įgyvendinta, būtų ir teigiamų rezultatų. Tokios Europos Sąjungos šalys, nepanorėjusios grupuotis į Prancūzijos ir Vokietijos supervalstybę kaip Didžioji Britanija, Skandinavijos šalys, Baltijos šalys, Airija, Ispanija, Kipras ir kt. galėtų toliau naudotis bendra ES rinka, taip pat plėsti savo ekonominį bendradarbiavimą su kitais ekonominiais blokais (Šiaurės Amerikos laisvos prekybos erdve, Azijos ir t.t.). Tačiau, kitaip nei branduolys, jos neturėtų galutinai atsisakyti savo nacionalinio suvereniteto. Taip Europos Sąjunga grįžtų prie savo pirminės paskirties - bendros ekonominės rinkos kūrimas, bet ne naujos supervalstybės kūrimas.
“Dviejų greičių” Europos mintis gąsdina daugelį mūsų regiono politikų, vien dėl to, kad jie gal ir ne iki galo supranta, kad tai yra veikiau teorinė galimybė, kuri naudojama kaip tik juos (ir mus visus) gąsdinti. Todėl mes visi, ypač Lietuvos politikai, besiruošiantys atstovauti Lietuvos interesams Europos Sąjungoje, turime įsigilinti ne tik į “vadovėlinę”, bet taip pat ir į realią ES politiką. O juk pabūgę pirmo grasinimo ir ES subtilybių neišmanantys politikai gali Lietuvai padaryti nemažai žalos.
