Kuo toliau, tuo daugiau Lietuvoje aptarinėjama, vadinamoji 2010 m. problema. Klausimai galimi tik du: iš kur gausime elektros energijos ir kiek gi ji mums kainuos? Labai gerai, kad šiuo klausimu vis labiau domisi visuomenė, žiniasklaida ir tikėkimės – šalies vadovybė. Tik ar ne per vėlai šis susidomėjimas kyla? Be to, koncentruojamės tik į Ignalinos AE uždarymo klausimą bei vyriausybės veiksmus, padėsiančius išvengti elektros energijos deficito krizę. Didelis dėmesys vyriausybei yra natūralus, nes būtent nuo Lietuvos vadovybės labiausiai ir priklauso mūsų aprūpinimo elektra perspektyvos (kol kas, deja, gan liūdnos). Bet tai nėra vien Lietuvos vidaus reikalas. Tiek ieškodami investicijų, tiek naujų elektros energijos šaltinių, susiduriame su poreikiu pajungti šiam reikalui tarpvalstybinius santykius.
Atominė Lietuvos energetika jau egzistuoja ir be abejonės mums nesinori jos prarasti. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau, mes ją turėsime, nepriklausomai nuo to, bus uždaryta Ignalinos AE, ar ne. O dėl uždarymo jau niekas juk nebesiginčija. Daugybė ekspertų Lietuvoje ir užsienyje ne vienus metus kartojo, kad Lietuva gali pratęsti atominės jėgainės eksploatavimo terminą, tačiau būkim atviri: nelabai Lietuva ir stengėsi tai padaryti. Valdžios vyrai visada turėjo „geležinį“ pasiteisinimą – Europos Sąjunga nesileidžia į kalbas. O gal gi būtu leidusis? Jei kas nors iš tiesų būtų aktyviai dirbęs šia linkme?
Vėliau atsirado naujas ir džiugus argumentas: pasistatysime naują atominį reaktorių. Nuostabu! Tik, atleiskite, kada? Ir ką, po velnių, mes veiksime tuo tarpu, kai Ignalinos jau nebebus, o naujo reaktoriaus dar nebus? Iš pradžių visi buvo raminami, kad naujoji jėgainė bus pastatyta vos ne 2012 m. O tai juk reiškia, kad problemą mes justume vos 2 – 3 metus. Vėliau šalies vadovai jau patys susigėdo dėl savo optimizmo ir perkėlė džiaugsmingąją dieną į 2015 m. O tiesa yra ta, kad nei 2015 m., nei tuo labiau 2012 m. naujos atominės elektrinės mes neturėsim. Tarptautinė praktika rodo, kad tokio projekto įgyvendinimui reikia mažiausiai 10-ies metų. Šviežias Suomijos pavyzdys: naujos atominės jėgainės projekto paruošimas ir realizacija truko 13 metų (ir tai laikoma greita realizacija!).
Dėl to galime kaltinti ką norime: savo vyriausybę arba piktuosius ES komisarus, nenorinčius pratęsti Ignalinos veiklos terminą ar dar ką nors. Bet šiandien situacija yra tokia, kokia ji yra. Mums reikia ne keiktis (sveikos kritikos be abejonės niekada nebus per daug), o galvoti apie problemos sprendimą, o sprendimas yra vienintelis – ieškoti naujų elektros energijos šaltinių, nes mūsų pačių pasigaminta šiluminė energija bus tiesiog per brangi, o tai jau kvepia socialine krize. Čia ir prasideda užsienio politika.
Pigesnę energiją mes galėtume importuoti. Kad ir iš Švedijos. Net ir dabar, efektyviai panaudojus Kruonio jėgainę, iš skandinavų perkama energija būtų praktiškai pigesnė už lietuvišką. Bet tam reikia nutiesti energetinį tiltą per Baltijos jūrą; ir padaryti tai reikia kuo greičiau. Tuo tarpu šiandien nėra nei daugiau ar mažiau tikslaus projekto pagrįstumo ir kainos įvertinimo. Ką ten! Nėra net elementarių susitarimų dėl abipusio suinteresuotumo šiuo projektu. Lietuva tvirtina, kad projektas tikrai bus įgyvendintas, Švedija antrina, kad ji taip pat domisi energijos tinklo projektu, bet viskas ir baigiasi žodžiais. Ir prašom nekaltinti švedų dėl neveiklumo. Naivu būtų tikėtis, kad jie turėtų rodyti iniciatyvą sprendžiant mūsų problemas.
Taip pat yra Suomija ir Lenkija. Suomiją ir Estiją jau jungia energijos tiltas „Estlink“, prie kurio mes galėtume prisijungti. Juk Latvija tikrai neturėtų tam trukdyti (net ir nepaisant pastarojo latvių „fokuso“ dėl naujos jėgainės statybos).
Apie tiltą su Lenkija išvis kalbama metų metais. Šio projekto realizacija ilgai strigo dėl pačių įvairiausių priežasčių. Tai buvo ir abiejų pusių pasyvumas, o kartais ir Lenkijos baimė palikti be rinkos savo anglies pramonę. Bet šiandien Lenkija pritaria savo elektros energijos tinklų susijungimui su Lietuva. Ypatingai, jei Lietuvoje bus nauja atominė jėgainė. Būtent dėl to Lenkija ir pareiškė norinti dalyvauti jos statyboje.
Pagrindinė tilto su Lenkijos problema šiandien – projekto kaina – vien iš Lietuvos pusės reikia apie 143 mln. EUR, o visa sistema kainuoja apie 434 mln. EUR. Lenkijos kaštai didesni, nes šiauriniai šalies regionai neturi išvystytos infrastruktūros. Briuselis žada padėti finansiškai, bet reikalauja konkrečių abiejų šalių veiksmų ir bent jau pradinių rezultatų. Štai čia ir mes ir lenkai vėl elgiamės tipiškai: neduoda pinigų – tai mes nieko ir nedarom, nepaisant to, kad būtent dėl neveiklumo pinigų ir negauname.
Ir galiausiai yra Rusija, su kuria mes jau seniai esame susijungę ir šiuos priklausomybės niekaip negalime atsisakyti. Tegu skeptikai sako, kad tiltai su Lenkija ir Suomija yra daugiau politinis būtinumas, nei ekonominis, bet juk ar energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos nėra mūsų ekonominės politikos prioritetas?
Neseniai premjeras Gediminas Kirkilas užsiminė, kad ieškodama alternatyvių elektros energijos šaltinių Lietuva „nespjaus ir į rusišką energiją“. Būtų gražu, bet kurgi klausimas „ar Rusija nespjaus į mus?“. Rusijos elektros energijos infrastruktūra yra apgailėtiname stovyje. Netolimoje ateityje ji pati gali susidurti su elektros energijos deficitu. Maskva puikiai žino mūsų situaciją ir tik džiaugiasi, kad mes liekami su ja susieti. Džiaugiasi ne todėl, kad galės parduoti mums savo energiją, o todėl, kad po poros metų ji turės dar vieną spaudimo priemonę.
Be to, Rusija kol kas ir nerodo jokio noro tiekti mums pigios elektros energijos, kai mums tokios prireiks. Rusija mums siūlo dujas, kad energiją mes gamintumės patys. Latvija jau pakibo ant šio kabliuko. Jos nebedomina atominės jėgainės statyba Lietuvoje, nes Rusija „pajungs“ Latviją prie Šiaurės Europos dujotiekio ir pastatys šalyje dujas vartojančią elektros stotį. Būtų gražu, jei ne visai po-sovietinei erdvei jau žinoma Rusijos dujų kainų ir tiekimo garantijų politika. Juk kažkada mums irgi buvo žadama pastovi dujų kaina – pažadas, už kurį mes Rusijai atidavėm „Lietuvos dujų“ kontrolę. Gi šiandien mokame „kaip ir visi europiečiai“. Kas gi galėtų prognozuoti, kada Rusija nuspręs tą kainą dar labiau padidinti. Arba, kodėl gi dujos mums būtų tiekiamos patikimiau, nei nafta „Družbos“ vamzdžiu? Taigi, kad niekas.
Gal jau tikrai užtenka „ieškoti“ alternatyvų ir vis žvalgytis į Rusiją. Jau 17 metų mes mėginame ištrūkti iš jos glėbio – tai nepulkime atgal patys. Akivaizdu, kad alternatyvos yra, net jei už elektrą mokėsime brangiau. Bet už tai mes neturėsime žemintis ir pataikauti, nereikės baimintis, kad dujų ir naftos kraneliai bei elektros jungikliai bus vieni svarbiausių mūsų politiką apsprendžiančių faktorių. Šiandieninė situacija rodo, kad bent jau kol kas, užtektų baigti polemizuoti energetikos temomis ir imtis konkrečių veiksmų.
