Kaip kitaip suprasti ministrės siekį tame įstatyme įtvirtinti 20 procentų kitataučių kartelę, kuri reikštų, jog atskirose teritorijose, kur yra tiek kitataučių, greta valstybinės lietuvių kalbos būtų pradėta naudoti oficiali kita ar netgi kitos kalbos?
Kitaip, nei noru skaldyti valstybę ir izoliuoti tautines mažumas atskirose teritorijose, kur užsidariusios jos turėtų mažesnes galimybes integruotis į valstybės gyvenimą, sunku paaiškinti ministrės E. Dobrovolskos idėjas įgyvendinamas Tautinių mažumų įstatyme. Taip ir norisi paklausti, o kur žiūri nacionalinio saugumo sargai? Ir, jei krašto apsaugos ministrui tai neįdomu, ginti savo valstybę turėsime patys, tie, kurie matome, ką su ja nori padaryti šita valdžia.
Lenkų ar rusų kalbos, šalia valstybinės lietuvių kalbos, būtų naudojamos to regiono, kurio mažumos atitinka kartelę, savivaldos institucijose. Suprask – tik valstybinę lietuvių kalbą mokantis, tačiau tautinės mažumos kalbos nežinantis, asmuo turėtų problemų įsidarbinant valstybės tarnyboje tame konkrečiame dvikalbiame regione, nes negalės aptarnauti besikreipiančiųjų kita, nei valstybinė lietuvių, kalba.
Be to, pasak ministrės, tautinių mažumų regionuose vietoves bus galima tradiciniais lenkų ar rusų vardais. Gal ne „ulica Lenina“, tai bent „prospekt Putina“? Čia tai klausimas. Vertas paties Hamleto.
Įdomiausia tai, kad de facto kalbiniu pagrindu skaldant Lietuvos teritoriją imama remtis Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (toliau – Konvencija). Ir ypač tuo, kad „pagal tautines konvencijas siūloma kalbos išimtis taikyti regionams, kai kitos tautybės žmonės sudaro bent 30 proc. gyventojų.“
Minimas ir Konvencijos Patariamasis komitetas kaip neva visiems rekomenduojantis privalomą (bent tokį įspūdį norima sudaryti) mažiausiai 30 proc. tautinių mažumų kartelę, kuri lemia pareigos oficialiai šalia valstybinės kalbos naudoti kitą kalbą atsiradimą.
O dabar pažiūrėkime, kaip yra. Yra Patariamojo komiteto parengtas Konvencijos aiškinimo dokumentas, Patariamojo komiteto komentaras apie tautinių mažumų teises į kalbą, kur pats Patariamasis komitetas juodu ant balto 20 puslapyje rašo apie vietovardžių naudojimą tautinių mažumų kalbomis (11 straipsnio 3 dalį), pažymėdamas, kad „Kaip ir 10 straipsnio 2 dalyje, [čia] minimalus [mano pastaba – tautinių mažumų] procentas nėra fiksuotas“.
Kitaip tariant, gerbiama ministre E. Dobrovolska, Patariamasis komitetas pats pripažįsta, kad nėra nei 30, nei kokių kitų procentų kartelės, kurią jis ar Konvencija imperatyviai fiksuotų kalbant apie vietovardžius tautinių mažumų kalbomis (11 straipsnio 3 dalis) arba mažumų kalbų vartojimą administraciniu lygmeniu (10 straipsnio 2 dalis).
Noriu tikėti, kad ministrės ir ministerijos šnekos apie procentines tautinių mažumų karteles kaip „nuleistas“ tarptautinių įsipareigojimų yra tik ministrės ir ministerijos neatidumas, nepaskaitymas, o ne teisinė beraštystė ar elementarus piktybiškumas griaunant valstybinį Lietuvių kalbos statusą.
Dar yra patariamojo komiteto paskutinė nuomonė apie padėtį Lietuvoje. Ketvirtoji iš eilės. Kaip ir galima tikėtis, paslaptingųjų 30 procentų, kaip ir jokių kitų procentų, nuo kurių atsirastų pareiga tautinės mažumos kalbą naudoti Lietuvos teritorijoje, nurodyta nėra.
Dabar atsiverskime pirminį tarptautinės teisės šaltinį, nors teisingumo ministrės prastu papročiu, pradėjome nuo Patariamojo komiteto neva egzistuojančių rekomendacijų. Konvencijoje, žinoma, nerandame jokių procentinių išraiškų. Priešingai, Konvencijos kalba, kaip reta netgi tokio lygio tarptautiniams dokumentams, – ypač delikati.
· Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis apie tautinių mažumų kalbos vartojimą administracinę funkciją atliekančiose institucijose: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis.“
Taigi, „gausiai gyvena“, „kiek įmanoma stengiasi“, „jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį“. Labai subtilios abstrakčios užuominos į tai, kad nėra tarptautinio konsensuso dėl griežtų taisyklių. Viskas lieka kiekvienos šalies vidaus vertinimui ir pastangoms, net neformuluojant prievolės. Tas pats ir kitame Konvencijos straipsnyje.
· Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis apie vietovardžius: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.“
Taigi, „atsižvelgusios į konkrečias sąlygas“, „stengiasi daryti“ (vėl nurodomas procesas – dedamos pastangos, bet ne prievolė), „jei yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.
Iš būtent tokio teksto matyti, kad Konvencija labai atidžiai žiūri į valstybių individualias situacijas. Net neabejoju – ir geopolitines taip pat. Kur gali nuvesti atskirų kalbiniu požiūriu regionų kūrimas valstybėse, kuriuose dar ne taip senai baigiantis sovietų okupacijai buvo kalbėta apie autonomijos steigimą, manau, diskutuoti galima būtų daug. Donecko liaudies respublika pakankamai iliustratyvus pavyzdys mūsų geopolitinėse platumose.
Dar vienas šaltinis, kurį dvikalbystę stumiančiais teisingumo ministrei reikėtų žinoti - Konvencijos aiškinamoji ataskaita. Tai oficialus tarptautines sutartis padedantis suprasti dokumentas. Aiškinamųjų ataskaitų tikslas – vienodas konkrečios tarptautinės sutarties normų aiškinimas ir taikymas.
Pasak Aiškinamosios ataskaitos, Konvencija sąmoningai susilaiko nuo apibrėžimo, kas yra „teritorijos, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“. Dėl vietovardžių rašymo tautinių mažumų kalbomis Konvencijos Aiškinamoji ataskaita dar atsargesnė: 11 straipsnio 3 dalies nuostata „nereiškia jokio oficialaus vietovardžių pripažinimo tautinių mažumų kalbomis“. Atsakymas ministrės užmojams kaip ir aiškus, tačiau nereikia manipuliuoti Konvencijos tekstu ar tarptautinės teisės „dvasiomis“ bei „dvaselėmis“ bandant pritempti tą tekstą prie savo kurpalio.
Vienas iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, profesorius Vytautas Sinkevičius, labai taikliai pastebi, kad jau pats Tautinių mažumų įstatymo pavadinimas kertasi su aukščiausiu valstybės įstatymu. Konstitucijos tėvai nesiekė fragmentuoti valstybės ir skirstyti Tautos į „mažumas“ ir „daugumą“. Pasak profesoriaus, „Konstitucijoje mes tikrai nerasime žodžio tautinės mažumos.
Jų nėra, nes rengiant Konstituciją buvo laikomasi nuostatos, kad yra pilietinė lietuvių tauta, o ją sudaro visi Lietuvos piliečiai nepriklausomai nuo jų tautybės. Aišku, lietuvių tauta titulinė tauta, ji sudaro visuomenės valstybės pagrindą, bet pilietinėje tautoje, kurią sudaro, kaip minėjau, be išimties visi piliečiai, nėra nei daugumų, nei mažumų. Visi lygūs. Visiems taikomi vienodi reikalavimai ir visose srityse.“
Tai tą Lietuvos žmonių lygybę gal ir palikime ateities kartoms?
Agnė Širinskienė, Seimo narė, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
