Joniškio rajono gyventojas Vidūnas Rimkus, prieš beveik šešiolika metų pardavęs grūdų sandėlį, neseniai sužinojo tebesantis jo savininkas. Parduotas turtas joniškiečiui liko pirkėjams laiku jo neįsiregistravus.
Tačiau didžiulio pastato vietoje dabar likę tik pamatai – pirkėjai statinį nugriovė ir išsivežė plytas. Tik dokumentuose esantis sandėlis V. Rimkui grasina mokesčiais ir baudomis.
Nežinojo esantis turtingas
Barysių kaime (Joniškio rajonas) gyvenantis V. Rimkus tebesantis 1996 metais parduoto 333 kvadratinių metrų ploto grūdų sandėlio savininkas sužinojo tik pernai, Valstybinei mokesčių inspekcijai pranešus apie privalomą deklaruoti apmokestinamąjį nekilnojamąjį turtą.
Vyras kreipėsi į Mokesčių inspekciją ir informavo, kad nuosavybės teisių į nurodytą statinį Kipštų kaime, Joniškio rajone, seniai nebeturi.
V. Rimkui atsakyta, jog duomenų bazėje vienintelis turto savininkas yra jis, todėl privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį.
Bandydamas įrodyti, kad jam priklausęs kadaise žemės ūkio bendrovės sandėlis buvo parduotas, V. Rimkus praėjo ne vieną instituciją.
Tačiau atsakymo visur sulaukta to paties – teisiškai turtas priklauso jam, o notaro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė, nes sandėlio pirkėjas per tris mėnesius neatliko šios sutarties teisinės registracijos Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure (nuo 2003 metų – Registrų centras).
Vadinasi, parduotasis sandėlis likęs senajam jo savininkui V. Rimkui, ir jis privalantis turtą deklaruoti.
Kitas kelias atsikratyti parduoto pastato – kreiptis į teismą dėl daiktinių teisių įregistravimo naujajam savininkui termino atnaujinimo.
Sandėlis išparceliuotas plytomis
Susiklosčiusi situacija greičiausiai neatrodytų tokia liūdna, jei gremėzdiškas arkinis sandėlis stovėtų kaip stovėjęs. Tačiau pastato šiandien nebėra – toje vietoje likę tik pamatai ir betono aikštelė.
V. Rimkaus žiniomis, sandėlį už šešis tūkstančius litų iš jo įsigijęs bei pirkimo–pardavimo sandėrį notaro kontoroje sudaręs pirkėjas iš Šiaulių nuskubėjo ne į Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą įteisinti nuosavybę – suskubta plytinį sandėlį nugriauti.
V. Rimkui tuomet toks skubėjimas griauti statinį ir išsivežti plytas nepasirodė keistas – jis buvo ramus pasirašęs notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį bei gavęs pinigus, tad buvo įsitikinęs, kad sandėlis nebe jo.
Neįtartina joniškiečiui tuomet pasirodė ir tai, kad per keliolika dienų išardę didžiulį sandėlį ir jo vietoje palikę tik pamatus bei išbetonuotą aikštelę, naujieji savininkai tarsi išgaravo.
Pastangos atsikratyti sandėlio – bevaisės
Pernai, kai tarsi iš dangaus nukritęs sandėlis V. Rimkui ėmė grasinti nekilnojamojo turto mokesčiais bei sankcijomis už jo nugriovimą be specialių institucijų leidimo, vyras kreipėsi į Joniškio rajono apylinkės teismą.
Paprašyta atnaujinti daiktinių teisių įregistravimo terminą sandėlį prieš šešiolika metų iš jo įsigijusiai šiaulietei Janinai V.
Tačiau civilinę bylą nagrinėjant teisme, Janina V., pareiškė nieko bendro su sandėriu neturinti – tenorėjusi padėti draugams, todėl pas notarą tik pasirašiusi sutartį ir išvažiavusi namo.
„Aš sandėliu niekada nesinaudojau, man nuosavybė nebuvo reikalinga, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą daiktinių teisių įregistravimo terminą“, – teismui akcentavo 1996 metų statinio pirkimo–pardavimo sutartyje pasirašiusi 79 metų Janina V. („Šiaulių krašto“ žiniomis, ši moteris – tarpininkė pastato įsigijimo procese).
Joniškio rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje pasirašiusi Janina V. atsisako teisių į įsigytą sandėlį, nusprendė neatnaujinti daiktinių teisių įregistravimo termino.
Vieninteliu statinio savininku, teismui atmetus prašymą, liko V. Rimkus.
Iš jo atsakovei Janinai V. priteistos bylinėjimo išlaidos – 1200 litų.
Pinigai – už ramybę?
Sugalvojęs parduoti kadaise motinos aukcione įsigytą ir jam padovanotą sandėlį, V. Rimkus jaučiasi apvogtas.
Dabar vyriškis mano, kad aferą, kurios tikslas buvo sandėlį išardyti plytomis, sugalvoję asmenys nė nesirengė statinio įsiregistruoti, o notaro kontoroje pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis bei sumokėti šeši tūkstančiai litų tebuvęs atlygis už ramybę, kol atokioje vietoje stovėjęs sandėlis bus nugriautas.
„Ką man dabar su tais pamatais daryti? Mokėti nekilnojamojo turto mokestį už nesantį statinį? Parduoti pamatus kaip sandėlį? Kas juos ir pirktų?“, – klausė beviltiškoje situacijoje atsidūręs Barysių kaimo gyventojas.
Patarimo V. Rimkus kreipėsi į Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Joniškio skyrių.
Anot vyro, specialistai patarė parašyti prisipažinimą savavališkai nugriovus statinį.
Kaltas be kaltės
Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Joniškio skyriaus vyriausiosios specialistės Vitos Bareikaitės nuomone, parduodamas statinį V. Rimkus galbūt galėjo kartu su pirkėju nuvykti į tuometinį Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą ir įsitikinti, kad turtas perregistruotas.
V. Bareikaitės teigimu, jei V. Rimkus prisipažintų savavališkai nugriovęs jam priklausantį statinį, sankcijos jam negrėstų – iki šių metų pabaigos savanoriškai prisipažinus apie savavališką statybą arba pastato nugriovimą jos nenumatytos.
Įstatymo sergėtoja siūlo pastatą pardavusiam žmogui prisipažinti dėl to, ko jis nėra padaręs. Tuo tarpu gudrią aferą susukę statinio griovėjai lieka nenubausti.
Vidūnas Rimkus teisme nepajėgė įrodyti nesantis statinio, kurio jau seniai nebėra, savininkas (nuotr. Jono Tamulio)
Edita KARKLELIENĖ