Prezidento rinkimai iš tiesų atnešė permainas. Deja, pažadų prižarstęs Rolandas Paksas čia niekuo dėtas. Permainas politiniame gyvenime nulėmė ne jis, bet Valdo Adamkaus pralaimėjimas. Partijos pagaliau suprato, kad jei nori tapti įtakingos, turi dirbti. O norint dirbti pirmiausia reikia paminti savo ambicijas. Dešiniesiems, atrodo, tai pavyksta, o kairiesiems - ne.
Dešinieji mokosi iš rinkimų ir vienijasi
Didžiausia šių rinkimų pamoka - partijos neturi savo elektorato. Jų sprendimai, pasiekti didelių intrigų dėka, rinkėjams visiškai neimponuoja. Tad iš tiesų didžiausi atstumtieji yra ne tie, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, bet politinis elitas, atsidūręs visiškame užribyje. Akivaizdu, kad šie rinkimai tapo rimtu ženklu Lietuvos politinėms partijoms, kurios iki šiol mokėjo skaldytis.
Tad šiandien, sausio 14-ąją, Lietuvos liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungų vadovų Eugenijaus Gentvilo, Kęstučio Glavecko ir Vytauto Bogušio Vilniuje pasirašytas susitarimas dėl šių centro dešinės pakraipos partijų jungimosi yra aiškus ženklas, kad tam tikros išvados padarytos.
Apie dešiniųjų vienijimąsi buvo kalbama jau senokai. Tik niekaip to nepavykdavo įgyvendinti. Buvo manoma, kad šie prezidento rinkimai gali tapti dešiniųjų vienijimosi preliudija. Kaip žinome, dešinieji, užuot susivieniję ir iškėlę vieną kandidatą, iškėlė visus tris - Glavecką, Gentvilą ir Adamkų (tiesa, nelabai aišku, kam priskirti Paksą; pagal partijos programą - prie dešinės, pagal pažadus - prie kairės). Beje, Prezidentūroje buvo kalbama, kad viena iš priežasčių, kodėl Valdas Adamkus iškėlė savo kandidatūrą, buvo ta, jog dešinieji taip ir nesusivienijo ir neiškėlė vieno kandidato.
Šiandien akivaizdu, kad tokia susiskaldymo politika, nerealizuotų ambicijų proveržis prisidėjo prie pažadus į visas puses dalijančio Pakso pergalės. Tad jei dešinieji nenori atiduoti pergalės socialdemokratams ar Pakso liberalams demokratams, jie privalo jungtis. Tai akivaizdu. Nebent išskyrus Romualdą Ozolą, kuris pasipriešino šiai idėjai. Tačiau toks sprendimas yra greičiausiai grindžiamas ambicijomis. Juk niekam ne paslaptis, jog R. Ozolas būtinai pasielgs priešingai, nei nuspręs K. Glaveckas. Ir atvirkščiai. Šių dviejų lyderių konkurencija pasiekė tokį lygį, kad jie net toje pačioje televizijos laidoje kartu nebedalyvauja. Tad jei šių dviejų politikų keliai išsiskirs, tai niekas nenukentės.
Jau sutarta, kad partijų kandidatų į Seimą sąraše liberalai ir centristai turės po lygiai vietų, kandidatų pavardes rašant paeiliui. Moderniesiems krikščionis demokratams bendrame sąraše pasiūlyta kas devintoji vieta.
Ar tokia partija gali būti efektyvi jėga, laimėsianti 2004 metų rinkimus? Viskas priklauso nuo pačios partijos. Šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad naujasis darinys turi geras perspektyvas. Pats didžiausias privalumas - ją palaiko Valdas Adamkus, kurio moralinis autoritetas Lietuvos gyvenime tik didės (ypač pamačius realius Pakso darbus). Prognozuoju, kad 2004 metais vienas svarbiausių veiksnių, kuris lems vienų ar kitų partijų laimėjimą, bus Valdo Adamkaus parama.
Didžiausias pavojus - dabartinių partijų vadovų kova dėl įtakos. Jei dabartiniai lyderiai užsiims vidaus intrigomis, savo mažuose rateliuose nežinia ką strateguos, užuot rimtai dirbę, tuomet jau dabar galime šį beužgimstantį kūdikį be jokios sąžinės graužaties palaidoti.
Kairieji byra
O kairėje šiuo metu vyksta kiti procesai. Vakar sužinojome, kad socialliberalus ir jų frakciją Seime palieka Gediminas Dalinkevičius. Pats jis aiškina, kad “išsiskyrė nuomonės apie principus, vertinimus, vertybes”. Socialliberalai jį kaltina nepagrįstomis ambicijomis, įvairių gandų skleidimu ir kitomis mažomis intrigėlėmis. Triuškinamai pralaimėjus rinkimus to ir reikėjo tikėtis. Apie nesutarimus šioje partijoje kalbama jau seniai. Gerai pagalvokime - juk kitaip ir negali būti. Ši partija buvo sukurta tam, kad paimtų valdžią. Ją ir vienija niekas kitas, o valdžia. Kai pralaimima, tuomet tos vienybės ir nebelieka.
Dabar iškyla kitas klausimas - ar G. Dalinkevičius bus vienintelis, palikęs partiją, ar ji jau galutinai subyrės? Nežinia. Reikia tik įvertinti dar vieną faktorių, kuris taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį šiame partijų vienijimosi ir byrėjimo spektaklyje. Tai liberalai demokratai.
Juk dabar Paksui iškilo dilema. Jo artimiausi žmonės - Dalia Kutraitė, Jonas Lionginas, Eugenijus Maldeikis, Alvydas Medalinskas - yra Seimo nariai. Jei jie išeina į Prezidentūrą, tuomet sumažėja Pakso įtaka Seime. Štai kodėl jie mielai priims bet kurį perbėgėlį iš bet kurios partijos. Šioje partijoje prieglobstį gali surasti tiek Glavecku nepatenkintas Ozolas, tiek savų ambicijų nepatenkinęs Dalinkevičius. Ideologinės nuostatos šiuo atveju visiškai nesvarbios. Svarbiau, kad būtų kuo daugiau nusivylusių ir nepatenkintų. Juk žaisdamas šiomis rinkėjų nuotaikomis Paksas laimėjo rinkimus. Tad kodėl šio modelio nepritaikius ir partijoms?
Šiaip ar taip, akivaizdu, kad kaip tik dabar Lietuvos partijos priima sprendimus, kurie nulems politinį peizažą bent iki 2004 metų Seimo rinkimų.
