Prabėgo daugiau nei 4 mėnesiai nuo to laiko, kai Gruzija ir Rusija įsitraukė į karą dėl Pietų Osetijos. Kaip rašo BBC apžvalgininkė Jenny Norton, šio konflikto prisiminimai kitoje separatistinėje Gruzijos respublikoje Abchazijoje vis dar yra gyvi.
Gruzijos išpuolį prieš Pietų Osetiją abchazai per televiziją stebėjo su dideliu nerimu, o galingą ir viską niokojančią Rusijos kontrataką – su dideliu palengvėjimu. Šis karas galutinai pagraužė Gruzijos kontrolę abiejuose regionuose. Be to, Rusijos sprendimas rugpjūčio mėnesį pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę padidino abchazų pasitikėjimą savimi.
„Mes dabar jaučiamės žymiai saugesni, nei kad jautėmės per paskutiniuosius 15 metų. Mes regime Rusiją kaip mūsų apsaugotoją“, – teigia moterų aktyvisčių, kovojančių už taikos iniciatyvas, grupės vadovė Natella Akaba.
Trijų juostų kelią, vedantį į sostinę Suchumį, puošia plakatai, skirti 15-tosioms karo su Gruzija pabaigos metinėms pažymėti. Po šio karo Abchazija de facto atsiskyrė nuo Gruzijos. „Visada esu pasirengę ginti laisvą Abchaziją“, – skelbia plakatuose pavaizduoti kariai.
Tapatybės jausmas
Tą dieną, kai Rusija pripažino Abchazijos nepriklausomybę, Suchumio pagrindinė aikštė buvo pilna švenčiančio jaunimo, kuris mojavo vėliavomis, važinėjo aplink visu garsu spausdamas automobilio signalus ir šaudė šventines salves iš automatinių ginklų.
„Tai buvo didi diena. Mane netgi rodė per Rusijos televiziją važinėjantį pirmyn atgal automobiliu ir mojuojantį didele Abchazijos vėliava“, – teigia jaunas ekonomikos studentas.
Nuo pat dešimtojo dešimtmečio, kai baigėsi karas su Gruzija, žmonės Abchazijoje nuolat gyveno genami baimės, kad karinis konfliktas gali atsinaujinti. Beveik kiekviena šeima čia neišvengė aukų. Didžioji dalis Suchumio buvo paversta griuvėsiais, kurių liekanos vis dar matomos ir dabar.
Žvelgiant į saulėtą paplūdimį, kur po palmėmis vietos senoliai kiekvieną dieną susirenka išgerti kavos ir pažaisti „Trik Trak“, vis dar sunku patikėti, kad tokia nuostabi vieta išgyveno tiek daug siaubo.
Pakrantėje stovėję subombarduoti namai šiuo metu jau yra atstatyti.
Geresnis gyvenimas
Suchumio centre vykstančiose statybose dirbantys imigrantai iš Uzbekistano Bucharos miesto teigia, kad gyvenimas Abchazijoje yra žymiai geresnis nei Rusijoje, nes čia milicija jų nepersekioja.
Pagrindinėje miesto gatvėje yra gausu parduotuvių, siūlančių vestuvinius rūbus, o gatvėse zuja gausybė automobilių – dauguma iš jų juodi džipai ar BMW, atvežti čia iš Rusijos.
„Čia dabar netgi būna transporto kamščių“, – juokauja praeivis.
Nors Rusija yra daugelio gyventojų mintyse, tačiau jokių aiškių didesnės Rusijos įtakos ženklų Suchumyje nėra matyti. Tačiau verta pastebėti, kad daugumą rekonstrukcijos darbų iš savo kišenės apmoka Maskvoje įsikūrę abchazų verslininkai.
Abchazijoje yra įsikūrę 3,7 tūkst. Rusijos karių, tačiau jų buvimo ženklų nėra matyti.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje yra itin sunku įsivaizduoti, kaip Abchazija gali išlaikyti savo tapatybę ir likti savarankiška pašonėje turėdama žymiai didesnį kaimyną.
„Tu negali būti nesunerimęs dėl Rusijos įtakos čia. Aš nenorėčiau, kad Abchazija galiausiai taptų tik Rusijos karine baze ir rusų atostogų vieta. Aš turiu vaikų ir anūkų ir noriu, kad jie gyventų valstybėje, kuri didžiuojasi būdama laisva“, – teigia N. Akaba.
„Žlugusi valstybė“
Tačiau bet kokios Tbilisio viltys, kad iliuzijų apie gerąją Rusiją atsikračiusi Abchazija kada nors sugrįš į Gruzijos sudėtį, yra visiškai nepagrįstos.
„Mes neturime kitos alternatyvos. Net jei ir reikalai su Rusija nesusiklostytų gerai, tai nereiškia, kad su Gruzija mums būtų geriau“, – tęsia N. Akaba.
Dauguma žmonių mano tą patį.
Visiškai aišku, kad niekas čia netiki ir nepasitiki Gruzijos siekiais, ypač po įvykių Pietų Osetijoje.
„Gruzija pasirinko kelią bandyti išspręsti reikalus karinėmis priemonėmis. Dar kartą jie parodė, kad yra ne kas daugiau, o tik žlugusi valstybė“, – teigia istorikas Stabislavas Lakoba, kuris vadovauja Abchazijos nacionalinei saugumo tarybai.
Kaip ir daugelis vietinių, S. Lakoba yra nepatenkintas Vakarų nesugebėjimu suprasti Abchazijos požiūrį.
Sunkus gyvenimas
Per paskutiniuosius 6 mėnesius S. Lakobos kabinete viešėjo tiek Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Javieras Solana, tiek Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris, tiek daugybė kitų JAV ir Europos diplomatų.
„Jie atvyko, klausėsi, tačiau nieko nedarė“, – taip susitikimus su jais apibūdino Abchazijos nacionalinės saugumo tarybos vadovas.
S. Lakoba neturi jokio noro leisti ES stebėtojams veikti Abchazijos teritorijoje. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis tikisi, kad, be Rusijos, Nikaragva neliks vienintele valstybe, pripažinusia Abchazijos nepriklausomybę.
Jei santykiai tarp Rusijos ir ES pagerės, tai, S. Lakobos teigimu, gali būti rasta išeitis iš dabartinės aklavietės.
Paklaustas, kaip, jo nuomone, Abchazija atrodys po 20 metų, S. Lakoba teigia tikįs, kad Abchazija ir Rusija bus tarsi Monakas ir Prancūzija.
Sėdint prie jūros Suchumyje, tai lengva įsivaizduoti, tačiau yra ir kita Abchazijos pusė.
Pasų patikros punkte, įvažiuojant į Gruziją, jaunas abchazų pasienio patrulis ginčijasi su dviem senyvais gruzinais, kurie jam tiktų į senelius arba prosenelius. Senoliai nori aplankyti savo vaikus, gyvenančius Gruzijoje. Per karą daugiau nei ketvirtis milijono gruzinų prarado savo namus Abchazijoje.
Maždaug 45 tūkst. iš jų sugrįžo ir daugiausia gyvena vakariniuose rajonuose, besiribojančiuose su likusia Gruzija.
Pasienis dabar yra oficialiai uždarytas ir taip jų gyvenimas tik dar labiau apsunkinamas. Pasienietis su senoliais elgiasi itin grubiai. „Jei norite pamatyti savo vaikus, tai kainuos jums 300 rublių“, – girdint BBC korespondentei teigia jis.
Pinigai čia gali pakeisti. Tačiau lengva suprasti, kad iki Monako Abchazijai dar yra labai labai toli...
