Vilniaus meras Artūras Zuokas LRT televizijos laidai „Savaitė“ atskleidė, jog apsisprendė dalyvauti Prezidento rinkimuose. Jis tvirtina norįs, kad visoje Lietuvoje būtų taip gera gyventi, kaip Vilniuje.
Būsimasis kandidatas į prezidentus interviu žurnalistei Nemirai Pumprickaitei aštriai kritikavo dabartinės šalies vadovės Dalios Grybauskaitės vykdomą užsienio politiką, kurią apibūdino kaip „darymą po savimi“.
- 2012 metų liepą pakvietėte ieškoti alternatyvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir pažadėjote padėti tam kandidatui, kurį išrinktų visuomenė. Ar neatsirado kandidato, ar Jūsų pagalbos nepaprašė, kad apsisprendėte pats siekti Prezidento posto?
- Aš tikrai visada buvau ir dabar esu už tai, kad konkurencija būtų didesnė, kad rinkimai nebūtų formalūs, o žmonės turėtų galimybę rinktis iš skirtingų idėjų, požiūrių, iš skirtingų asmenybių, kurios turi skirtingą gyvenimo patirtį. Todėl pasitarus ir aptarus – ir su visuomenės atstovais, su skirtingomis organizacijomis, bendruomenėmis, kolegomis, taip pat ir šeima – apsisprendžiau šiuose rinkimuose dalyvauti. Kandidatuoti ir siekti rinkėjų pasitikėjimo.
- Paskutinį kartą viešėdamas „Savaitėje“, o tai buvo 2013 metų liepos viduryje, Jūs sakėte, kad nekuriate „politinio kapitalo, kuris leistų pakeisti savo poziciją iš Vilniaus miesto savivaldybės mero kabineto į Daukanto aikštę“. Dabar liko 4 mėnesiai, ar užteks jį sukurti?
- 93 proc. Vilniaus miesto gyventojų gyvenimą sostinėje laiko geru. Tai vienas iš aukščiausių įvertinimų. Ir tai rodo, kad rinkėjai šiandien vertina sprendimus, vertina pastangas, ryžtingumą, analizę ir už ją nebaudžia politikų, o atvirkščiai – netgi paskatina. Aišku, Vilnius – dar ne visa Lietuva, todėl ir noras būtų, kad visoje Lietuvoje būtų taip, kaip Vilniuje.
- Sakote, 93 proc. vilniečių patenkinti savo gyvenimu, bet visi kalba apie tai, kad miestas gali bankrutuoti, o Jūs – meras. Jeigu Jūs nesusitvarkote su miestu, kaip Jūs susitvarkysite su valstybe?
- Finansai – ir miesto, ir valstybės – yra sudėtinga tema. Bet galiu pasakyti, kad miesto finansai, ar tai būtų Vilnius, ar Kaunas, ar bet kuri kita savivaldybė, labai priklauso nuo nacionalinės valdžios planavimo. Šiandien mes manome, kad finansinę situaciją stabilizuojame, ir per tam tikrą laiką Vilniaus, kaip, beje, ir valstybės, skolos turėtų pradėti mažėti.
- Pagal Konstituciją Lietuvos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Kokia Jūsų užsienio politikos vizija ir ar ji sutampa su dabartinės prezidentės?
- Norėčiau netgi pacituoti, manau, labai gerai tikrų rašytojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto posakis, kuris labai taikliai ir paprastai apibūdina Lietuvos užsienio politiką, kuri vyksta pastaruosius keletą metų: „Jeigu padarysi po savimi, tai dar nereiškia, kad bus srovė“.
Manyčiau, kad pastarieji metai yra darymas po savimi. Mes praradome savo gerus santykius su kaimynais, šiandien neturime sąjungininkų ir draugų. Visur yra tik konfliktai ir vienasmeniai pareiškimai. O kokią naudą tai duoda valstybei arba Lietuvos žmonėms?
Kita vertus, manyčiau, tai netgi nuvertina mūsų valstybės pasiekimus. Lietuva yra ES, NATO narė. Mes neturime grėsmių, kurių turėtume bijoti, išskyrus tik tas, kurias patys sukuriame ir bandome rodyti, kad tai yra grėsmė.
- Jūs čia apie Rusiją?
- Apie kaimynus, taip pat ir Rusiją. Jeigu būtų racionali politika, jeigu ji būtų pagrįsta aiškiais principais ir vertybėmis, ko paskutiniu metu nematome, mes galėtume turėti normalų dialogą ir su Rusija, ir su Lenkija, ir su visais kitais kaimynais. Manyčiau, jog šiandien turėtume stengtis, kad ne Rusijai būtų blogiau, o kad Lietuvai būtų geriau.
- Dar vienas garsus žmogus – profesorius Vytautas Landsbergis – Sausio 13-ąją pasakė: „O jeigu kas išsibarsto į tolimus pasviečius, kad užsidirbtų daug pinigų, tai jeigu su tais pinigais ir liks, bus užsidirbęs tik prabangesnį karstą. Laimė – ne ten. Nėra didelė laimė turėti prabangesnį karstą negu kaimyno“. Ar sutampa Jūsų ir profesoriaus požiūris į emigracijos priežastis?
- Paskutiniu metu mūsų politikai, garbūs ir nusipelnę valstybei, pasako taip, kad sunku ir paaiškinti, kas juos tam motyvuoja, nes toks pasakymas įžeidžia beveik milijoną Lietuvos gyventojų, kurie dirba užsienyje, kurie yra priversti išvažiuoti, nes politikai, taip pat ir prof. V. Landsbergis, kai turėjo aukščiausią atsakomybę ir galimybę, nesukūrė sąlygų, kad žmogus, Lietuvos pilietis, lietuvis, Lietuvoje galėtų dirbti ir užsidirbti, galėtų auginti savo vaikus ir jaustis pilnavertis pilietis. Todėl tokie pasakymai yra skausmingi ir reikėtų atsiprašyti už tai.
- Pone mere, ar Jūs nemanote, kad koją šituose rinkimuose Jums turėtų kišti teistumas, tegul ir už gerus darbus, kaip Jūs sakote?
- Jeigu laikomės teisinių normų, tai, pirmiausia, mano teistumas yra teismo sprendimu panaikintas prieš daugelį metų. Ta patirtis, kurią turėjau, man yra skausminga, tikrai nemaloni, bet ji mano gyvenime yra, aš jos niekada neišvengsiu, bet nesmerkime ir sudarykime galimybes tiems, kurie norėtų pasitaisyti, atsistoti.
- Ar jūs dalyvausite kaip pats save keliantis kandidatas, ar Jus kels judėjimas „TAIP“?
- Aš keliu save kaip nepriklausomas kandidatas, nes, manau, tai yra svarbus dalykas. Tada galima vienyti skirtingas politines organizacijas, visuomenines organizacijas, kurios galėtų paremti.
- Ar Jus bandė kas nors atkalbėti nuo šito žingsnio?
- Atvirkščiai.
- Norite pasakyti, kad nė vienas iš Jūsų rato žmonių, Jūsų bendražygių ar artimųjų nepabandė atkalbėti nuo šito žingsnio?
- Dvejojančių visada yra. Mano kelyje dvejojančių visada buvo labai daug, bet tai yra ryžtingo, atsakingo žmogaus apsisprendimas. Dvejonės padeda patikrinti argumentus, bet dvejonės neturi užgožti atsakomybės ir siekių.
- Pone mere, man nesinorėtų būti neteisingai suprastai, bet, man regis, Jūsų galimybės ribotos. Tai koks Jūsų galutinis tikslas?
- Mano galutinis tikslas yra įtikinti rinkėją (to turi siekti kiekvienas politikas) ir kartu su rinkėjais švęsti pergalę šių metų gegužės pabaigoje.
- O Jums neatrodo, kad daug protingiau būtų buvę 2019 metais siekti Prezidento posto?
- Aš jau kalbėjau, kad ateina momentas, kai jauti, kad turi prisiimti atsakomybę, kad negali būti pasyvus, negali vertinti viso to, kas vyksta, tiesiog stovėdamas nuošalyje.
