Vilniaus mero Artūro Zuoko nuomone, Seimo narių skaičių reikia sumažinti iki 101 nuo 141. Kadenciją prailginti iki 5 metų, taip pat nustatyti, kad parlamentaras negali būti renkamas dažniau negu dvi kadencijas iš eilės.
„Seimo narys po dviejų kadencijų turi grįžti į realybę ir į darbo rinką. <...> Taip pat manome, kad reiktų mažinti Seimo nario individualių padėjėjų skaičių ir stiprinti frakcinį darbą, išplečiant frakcijoms dirbančių patarėjų gretas“, – sakė A. Zuokas portalo Balsas.lt vaizdo konferencijoje.
Pasak jo, Lietuvoje parlamentarai atstovauja per mažam rinkėjų skaičiui, per ilgai užsisėdi parlamente, o partijų vadovybės aplink save sukuria nedidelę partinės nomenklatūros grupelę, kuriai pačiai svarbiausia išlikti parlamente. Kadenciją ilginti reikia, nes per ketverius metus partijos esą nespėja įgyvendinti programų ir projektų. Todėl, A. Zuoko, nuomone, reikalingas referendumas, kuriam jo vadovaujama partija „Taip“ jau renka parašus. Referendumą siekiama surengti kartu su Seimo rinkimais.
Seimo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Julius Sabatauskas pabrėžė, kad Lietuva nėra labai išskirtinė pagal tai, kiek rinkėjų atstovauja vienas parlamentaras. Jo teigimu, Seimo narių skaičius yra susitarimo reikalas ir reikia apie tai diskutuoti neskubant. „Daugelyje šalių yra einama profesionalumo keliu, o jeigu kažkas nori, kad dainų ir šokių projektuose dalyvaujantiems Seimo nariams būtų sudaroma trumpalaikė galimybė įšokti į parlamentą, – ką darysi“, – komentavo jis, kalbėdamas apie idėją dėl kadencijų skaičiaus ribojimo.
Kartu J. Sabatauskas apgailestavo, kad krenta ne tik Seimo, bet ir vyriausybės, kuriai teisės aktų rengime tenka pagrindinis vaidmuo, darbo kokybė.
Istorikas Algis Kasperavičius, dalyvavęs diskusijoje, pastebėjo, kad reikalinga daug platesnė diskusija ir apie parlamentarizmą, ir apie konstitucines reformas.
„Pirmiausia, kyla klausimas, ar mes demokratiją laikome instrumentu, ar religija? Deja, darytina išvada, kad ji virsta religija. Ją susakralinus, imama ta religija vadovaujantis spręsti politinius ir tarptautinius santykius. <...> Diskusijoje paminėta, kad JAV senatoriai tampa politikos patriarchais. Bet būtent – senatoriais“, – pabrėžė istorikas, pastebėdamas, kad gal ir Lietuvai reiktų pagalvoti apie konstitucinę reformą.
Pasak A. Kasperavičiaus, demokratijos susakralinimas tapo aktualija praėjusio amžiaus pabaigoje, bet tai neturi stabdyti, jei reikia keisti tai, kas susakralinta. „Mes labai žavimės Sąjūdžio laikais, tuo, kaip visi buvome vieningi, kaip tauta svajojo apie nepriklausomą valstybę ir tikslą įgyvendino. <...> Bet ar tuometinis parlamentas galėjo priimti tokią Konstituciją? Ne. Ją priėmė referendumas“, – pabrėžė jis, nurodydamas, kad pasikeitusiomis sąlygomis nereikia bijoti ir keisti Konstituciją, nes kitaip politinį gyvenimą ištinka stagnacija. Kartu, pasak A. Kasperavičiaus, nenuginčijama ir tai, kad jaunai valstybei tam tikras konservatyvumas teisėje reikalingas.
